Pirmosios rungtynės salėje
1932 m. gruodžio 28 d. Vyrai. LGSF – LFLS 9:6.
Krepšinio sėkla pirmuoju bandymu Lietuvoje neprigijo. Nors krepšinis pradėtas žaisti 1921 metais, o trečiajame dešimtmetyje buvo surengtos septynerios moterų ir penkerios vyrų Lietuvos pirmenybės, susidomėjimas nauju žaidimu greitai išblėso. Nuo 1929 metų pirmenybės nebebuvo rengiamos, o Kaune žaistas krepšinio rungtynes buvo galima nesunkiai suskaičiuoti rankų pirštais.
Didžiausia bėda buvo salės trūkumas. Kaune nebuvo nė vienos tinkamos salės, todėl sportininkai žaisti krepšinį galėjo tik šiltuoju metų laiku. Bet futbolo sezono metu sportininkams kiti žaidimai nerūpėjo ir krepšinis buvo pamirštas. Pamažu atvėso net ir pirmaisiais metais krepšinį daug aktyviau žaidusios moterys.
Krepšinio atgimimas po trumpo užmaršties laikotarpio prasidėjo netikėtai. O dėl to, kad sportininkai vėl prisiminė šį žaidimą, „kalti“ buvo teniso entuziastai.
Teniso mėgėjų skaičius tuo metu sparčiai augo, bet šio žaidimo sezonas buvo trumpas, todėl 1932 metų rudenį Kauno tenisininkai pradėjo ieškoti salės, kurioje galėtų žaisti žiemą. Kūno kultūros rūmų (KKR) Teniso sąjungos pirmininkas Viktoras Žadeika, kuris taip pat buvo garsus muzikologas ir Kauno muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas, nusižiūrėjo Miesto sode buvusio Vasaros teatro patalpas.
Žiemą šios patalpos stovėdavo tuščios, todėl Teniso sąjunga jas išsinuomojo, įrengė šildymą, persirengimo kambarius ir pritaikė sportui. Vasaros teatre buvo įrengti stovai teniso tinklui pakabinti, o KKR vadovai iškart apdairiai pasirūpino, kad salėje būtų įrengti krepšiai ir joje būtų galima žaisti krepšinį.
Kadangi salės nuoma ir įrengimu labiausiai rūpinosi Teniso sąjunga, šio žaidimo mėgėjams buvo skirta daugiausia laiko – trys dienos per savaitę. Kitos dienos paskirstytos kitoms sporto šakoms. Krepšininkams salės durys būdavo atvertos pirmadieniais ir penktadieniais.
„Pati salė yra tokio dydžio, kad jos pakanka visai teniso aikštei ir dar atlieka basketbolui žaisti. Aikšte gali naudotis visų sporto organizacijų nariai. Mokestis paskirtas labai nedidelis – 5 lit. už valandą už visą aikštę. Kauno sportininkams ir šiaip sportą pamėgusiam jaunimui sudaro tai didelį patogumą, juo labiau, kad esti šildoma ir turi kambarius persirengti“, – naują salę aprašė „Ryto“ dienraštis (1933 m. sausio 4 d.).
„Salė įrengta neblogai; keturi geležiniai pečiukai palaiko pakenčiamą temperatūrą. Salė tokia didelė, kad buvo galima padaryti normalią teniso aikštelę. Reikia tikėtis, kad mūsų sportas dabar pakils“, – pridūrė „Kūno kultūros ir sveikatos“ sporto savaitraštis (1933 m., Nr. 1).
Vasaros teatre įrengta sporto salė buvo atidaryta 1932 metų gruodžio 28 dieną. Šventėje dalyvavo svarbiausi Lietuvos sporto asmenys Kūno kultūros rūmų (ši valstybinė institucija 1932 metų rudenį perėmė vadovavimą Lietuvos sportui iš iki tol veikusios visuomeninės organizacijos Lietuvos sporto lygos) direktorius Antanas Jurgelionis ir KKR referentas Alfonsas Latvėnas, daug kitų svečių.
Po iškilmingos dalies į aikštę žengė dviejų stipriausių šalies sporto klubų Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) bei Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) sportininkai, kurie žaidė pirmąsias Lietuvos sporto istorijoje krepšinio rungtynes uždarose patalpose. Pergalę 9:6 šventė LGSF komanda.
„Šiose rungtynėse vyravo smarkus tempas, bet abiem komandom dar trūko susižaidimo ir matėsi nepripratimas prie grindų. LGSF komandos buvo geresni metikai ir jie laimėjo su rezultatu 9:6“, – rungtynes aprašė „Kūno kultūra ir sveikata“.
Lietuvoje įrengus pirmąją krepšiniui tinkamą salę, kurioje buvo galima žaisti žiemą, paaiškėjo, kad per kelerius sąstingio metus Kauno sportininkai krepšinio nepamiršo. KKR Kamuolio žaidimų sąjunga (Kažas) iškart pakvietė sporto klubus registruotis 1933 metų Lietuvos krepšinio pirmenybėms ir sulaukė net 21 paraiškos.
Dalyvauti pirmenybėse pageidavo 14 vyrų ir 7 moterų komandos, kurios atstovavo aštuoniems klubams (LGSF, LFLS, JSO, LDS, „Kovui“, ASK, „Makabi“ ir „Bar Kochba“). Dauguma klubų registravo po kelias komandas ir už kiekvieną komandą privalėjo sumokėti 5 litų starto mokestį. Tiesa, dvi komandos (JSO vyrų antroji ir ASK moterų) nesubūrė pakankamai krepšininkų, todėl dalyvauti varžybose atsisakė.
Pirmenybėms įsibėgėjus į jas pasiprašė dar dvi moterų komandos. Nors Kažas jų prašymus patenkino, abi komandos buvo atšauktos nesužaidusios nė vienerių rungtynių.
Pirmenybės prasidėjo 1933 metų sausio 21 dieną, o paskutinės rungtynės įvyko balandžio 8 dieną. Kadangi krepšininkai į Vasaros teatrą būdavo įleidžiami du kartus per savaitę, paprastai per vieną dieną įvykdavo ketverios rungtynės. Krepšinio mačus stebėti norėję žiūrovai turėjo pirkti bilietus, kurie kainavo 60 centų.
Pirmosiose salėje vykusiose Lietuvos pirmenybėse žaidė labai skirtingo lygio komandos. Daug rungtynių baigėsi triuškinamu rezultatu, pralaimėjusios komandos kartais nepelnydavo nė taško (didžiausiu rezultatu pasibaigusiose moterų rungtynėse LDS nugalėjo „Kovą“ 44:0), tačiau kova dėl čempionų vardų vyko labai atkakliai. Ir vyrų, ir moterų pirmenybėse dvi stipriausios komandos pasiekė vienodai pergalių, todėl buvo paskirtos papildomos rungtynės. Jas laimėjo ir 1933 metų Lietuvos krepšinio čempionais tapo LGSF vyrai bei Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) moterys.
