P.Lubino pamokos ir pirmoji pergalė prieš latvius
1936 m. lapkričio 10 d. Kaunas. Vyrai. Draugiškos rungtynės. Kauno CJSO – Rygos US 35:27 (15:11).
CJSO: P.Lubinas 17, J.J.Žukas 8, L.Baltrūnas 7, V.Variakojis 3, A.Stankevičius 0, S.Šačkus 0. Treneris P.Lubinas.
US: Tiltinis 14, Andersonas 7, Ozolas 6, Elmutas 0, Dzenis 0, Krisonas 0.
Lietuvos krepšininkai godžiai rijo žinias, kuriomis su jais pasidalino 1935 metų vasarą į mūsų šalį atvykęs ir beveik metus Kaune gyvenęs daktaras Konstantinas Savickas. Nemažai vertingų pamokų davė ir kiti ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje viešėję Amerikos lietuviai Jonas Knašas bei Jonas Juozas Žukas.
Nors nė vienas iš jų nebuvo tikras krepšininkas ir Amerikoje labiau užsiėmė kitomis sporto šakomis, užjūrio svečiai krepšinį taip pat išmanė neblogai ir galėjo atskleisti lietuviams nemažai iki tol nepatirtų šio žaidimo paslapčių.
Lietuvoje sparčiai augo ir susidomėjimas krepšiniu, ir šį žaidimą pamėgusių sportininkų įgūdžiai, o 1936 metų vasaros pabaigoje lietuviai sulaukė dar vieno puikaus mokytojo – olimpinio čempiono Prano Lubino.
Per 1936 metų Berlyno vasaros žaidynes vyrų krepšinis buvo pirmą kartą įtrauktas į olimpinę programą. Lietuva dėl labai paaštrėjusių santykių su Adolfo Hitlerio valdoma ir rankas į Klaipėdos kraštą tiesusia Vokietija visai nedalyvavo Berlyno žaidynėse. O pirmajame olimpiniame krepšinio turnyre aukso medalius be didelio vargo iškovojo JAV rinktinė. Joje žaidė ir Amerikos lietuvis P.Lubinas.
P.Lubiną į olimpines žaidynes atlydėjo žmona ir tėvas Konstantinas, kuris į Ameriką emigravo dar XIX amžiaus pabaigoje, bet apsigyvenęs Kalifornijoje aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje. Lubinai suplanavo, kad iškart po Berlyno žaidynių keliaus į Lietuvą ir aplankys tėvo gimtąsias vietas Vilkaviškio apylinkėse.
Iš Vilkaviškio olimpinis čempionas bei jo bendrakeleiviai atvyko į Kauną ir rugpjūčio 22 dieną buvo sutikti Laikinosios sostinės geležinkelio stotyje.
P.Lubinas vos spėjo pamatyti žymiausias Kauno vietas, kai jį už skverno čiupo Lietuvos sporto vadovai. Suprantama, sporto vadovybė negalėjo praleisti nekasdienės progos ir paprašė garsųjį Amerikos lietuvį padėti Lietuvos krepšininkams. Jau po kelių dienų garbingas svečias vadovavo Kūno kultūros rūmuose surengtai Kauno krepšininkų treniruotei.
„Pradžioje Lubinas leido mūsiškiams žaisti vieniems, norėdamas pamatyti žaidimo lygį. Vėliau jis pademonstravo įvairių, mūsiškiams daugumoj dar nematytų triukų. Taip pat pademonstravo puikų metimo stilių, parodė, kaip racionaliai dengti priešo žaidėją ir kitų dalykų. Ta proga davė ir naudingų patarimų, pabrėždamas, kad reikia žaisti ir galva, vengti aklų žygių, kas pas mūsiškius dažnai pasitaiko“, – apie pirmąsias olimpinio čempiono pamokas pasakojo „Lietuvos žinių“ dienraštis (1936 m. rugpjūčio 27 d.).
„Lubinas mūsų basketbolistams parodė daug įdomių dalykų, atidengė dar iki šio laiko mums nežinomų basketbolo žaidimo kombinacijų. Pats Lubinas žaidė, tiksliau pasakius, treniravo mūsų basketbolistus, nes žaidimo metu nurodinėjo stambiausias klaidas ir pamokė, kaip tų klaidų išvengti. Žaidimas – treniruotė, vadovaujant Lubinui, truko daugiau trijų valandų. Nežiūrint, kad apie Lubino susitikimą su mūsų basketbolistais nebuvo skelbta, tačiau į salės balkoną prisirinko per 100 žiūrovų, daugiausia sportininkų ir atidžiai sekė visą laiką, bei karštai plojo Lubinui“, – rašė „Lietuvos aido“ dienraštis (1936 m. rugpjūčio 27 d.).
Iš pradžių P.Lubinas ketino Lietuvoje viešėti tik vieną kitą savaitę ir, aplankęs Palangą ir Klaipėdą, keliauti namo į Kaliforniją. Tačiau Lietuvos sporto vadovai įkalbėjo olimpinį čempioną užtrukti gerokai ilgiau. Po kelių dienų P.Lubinas išlydėjo į Ameriką savo tėvą, o pats liko Kaune iki lapkričio vidurio.
P.Lubinas tris kartus per savaitę po dvi valandas treniruodavo Lietuvos rinktinę, įstojo į Jaunalietuvių sporto organizaciją (JSO) ir 1936 metų rudenį žaidė jos komandoje per Lietuvos taurės bei Lietuvos pirmenybių rungtynes.
P.Lubinas padėjo CJSO komandai laimėti Lietuvos taurės turnyrą, kuris būdavo rengiamas krepšinio sezono pradžioje. Po to JSO vadovai pakvietė į Lietuvą atvykti stipriausią Latvijos krepšinio klubą Rygos US („Universitates Sports“) ir pasiūlė jam sužaisti draugiškas rungtynes. JSO skubėjo surengti šias rungtynes, kol užjūrio žvaigždė neišvyko namo į Kaliforniją.
US vadovybė mielai priėmė lietuvių kvietimą ir stipriausios dviejų Baltijos kaimynių komandos lapkričio 10 dieną susitiko Kauno Kūno kultūros rūmų salėje.
Rygos komanda atvyko be dviejų geriausių krepšininkų Džemo Raudzinio ir Rudolfo Jurcinio. Tuo tarpu CJSO aprangą vilkėjo ne tik P.Lubinas, bet ir kitas Amerikos lietuvis J.J.Žukas. Būtent šiedu krepšininkai buvo rezultatyviausi Kauno komandoje.
Nors svečiai rungtynių pradžioje trumpai pirmavo 4:3, „jotesiečiai“ netrukus pakreipė įvykius kita vaga. Šeimininkai pataikė keturis metimus iš eilės ir „užvarė iki 11:4“ (taip parašė „Lietuvos aido“ dienraštis). Rygiečių tai nesutrikdė ir jie išlygino rezultatą, bet CJSO prieš pat pertrauką pelnė dar 4 taškus ir vėl išsiveržė į priekį 15:11. Antrajame kėlinyje skirtumas ilgai buvo panašus, bet paskutinėmis minutėmis CJSO padidino persvarą ir nugalėjo 35:27.
Tai buvo pirmoji lietuvių pergalė krepšinio aikštėje prieš Latvijos komandą.
„Krepšinio rungtynės Kaune tarp C JSO ir Latvijos meisterio US vakar patiekė didelę sensaciją: jotesiečiai tvirtai nugalėjo latvius 35–27 (15–11). Šitokio dalyko, gal būt, kai kas tylomis ir tikėjosi, nes Lubino ir Žuko dalyvavimas C JSO komandoje ją smarkiai pakėlė; be to, geras susižaidimas taip pat daug galėjo sverti. Vis dėlto daugis žiūrovų (o jų vakar buvo pilnas pilnutėlis k.k. rūmų salės balkonas) ėjo greičiau pasižiūrėti, ką pajėgs prieš gerus latvius sukurti Lubinas. Ir jis pajėgė“, – kitą dieną rašė „Lietuvos aidas“ (1936 m. lapkričio 11 d.).
„Lapkričio 10 diena atnešė Jaunalietuvių Sporto Organizacijai naują garbės vainiką: Kauno centrinio klubo krepšinio komanda įveikė Latvijos meisterį US (Universiteto Sportas) 35–27 (15–11). Šita pergalė ypač iškeltina dėl to, kad yra apskritai pirmoji prieš latvius Lietuvos sporto istorijoje.
Rungtynių prieš latvius buvo laukta su dideliu susidomėjimu, nes visiems buvo įdomu, ką prieš gerus latvius krepšininkus įstengs padaryti Lubinas su savo vyrais. Gero pasirodymo tikrai buvo laukta, nes Lubinas C JSO komandą puikiai sužaisdino ir labai pakėlė pajėgumą.
Rungtynės tas viltis net pralenkė, nes mūsų vyrai, puikiai vadovaujami Lubino (kuris pats atsidėjęs dirbo ir daug krepšių primėtė), atkakliai sukovojo, vykusiai dengė latvius ir nedavė jiems pasireikšti“, – ir rezultatu, ir kauniečių žaidimu džiaugėsi „Jaunosios kartos“ savaitraštis (1936 m. Nr. 46), kurį leido Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. Šiai organizacijai priklausė JSO sporto klubas.
„Beje, po rungtynių prieš C JSO latviai pasisakė sužaidę vieną iš geriausių savo žaidimų, bet pralaimėję teisingai. Jiems tai itin nesmagu, nes iki šiol gastrolėse (ir Lenkijoje, kur krepšinis stovi gana aukštai) nebuvo pralaimėję nė karto“, – rašė „Lietuvos aidas“ (1936 m. lapkričio 12 d.).
Kitą dieną su svečiais iš Rygos susitiko Kauno rinktinė. Joje prie trijų geriausių CJSO krepšininkų Prano Lubino, Jono Juozo Žuko ir Stasio Šačkaus prisidėjo Zenonas Puzinauskas ir Valerijus Grešnovas iš Kauno „Grandies“ bei Artūras Andrulis ir Leonas Petrauskas iš Kauno LFLS.
Lietuvių pranašumas prieš latvius buvo dar didesnis negu išvakarėse – Kauno rinktinė sutriuškino US komandą 32:9 (18:6). Kauniečius į priekį vėl vedė Amerikos lietuviai: rezultatyviausiai žaidęs P.Lubinas pelnė 11 taškų, J.J.Žukas prie pergalės pridėjo 10 taškų.
„Po C JSO pergalės prieš Latvijos krepšinio meisterį US visi su nekantrumu laukė, kaip pasirodys Kauno rinktinė. Dėl to ir žiūrovų vakar į kūno kultūros rūmų salės balkoną grūste prisigrūdo. Nepaisant į nepasiekiamą Lubino vaidmenį, daugis žiūrėjo į rinktinę skeptiškai: mat, gali būti nesusižaidžiusi, nesiderinti ir t.t. Visi šitie skeptikai vakar pasirodė džiaugsmingai apsirikę: rinktinė pliekte supliekė latvius“, – džiūgavo „Lietuvos aidas“ (1936 m. lapkričio 12 d.).
„Rinktinės žaidikų kolektyvus žaidimas buvo nuostabus. Tokią pažangą, ypatingai turint galvoje, kad Lietuvos krepšinis rimtai tebuvo pradėtas tik prieš porą metų, o Latvijos prieš dešimtį metų, galėjo padaryti tik pilni energijos Lietuvos krepšininkai. Jei tik turimas Lietuvos krepšininkų šiuo metu užsidegimas nenustos plėtęsis, tai galiu patikinti, kad už kelerių metų Lietuvos krepšininkai bus pirmieji ne tik Pabaltyje, bet ir visoje Europoje“, – šviesią Lietuvos krepšinio ateitį įžvelgė rinktinės treneris P.Lubinas, kurį pakalbino „Lietuvos aidas“ (1936 m. lapkričio 12 d.).
Lietuvių pažangą stebėjo ir šiaurės kaimynai. Rygoje leistas „Magazina“ savaitraštis paskelbė didelį straipsnį, kurį pavadino „Milžiniška Lietuvos sporto pažanga“. Straipsnyje buvo rašoma apie kelias sporto šakas, bet daugiausiai vietos skirta krepšiniui. „Šiuo metu vieni lietuviai mums dar nėra labai pavojingi, tačiau per kelerius metus Amerikos treneriai padarys lietuvius vienais geriausių Europos krepšininkų. Ir dabar latviai gali daug ko pasimokyti iš lietuvių, o ypatingai – taktikos. Praeis trumpas laikas, rimtos darbo savaitės ir mėnesiai, ir Lietuvos krepšininkai visiems kaimynams bus grėsmingiausi varžovai“, – prognozę pateikė „Magazina“ (1936 m. lapkričio 27 d.).
P.Lubinas su žmona iš Lietuvos išvyko 1936 metų lapkričio 12 dieną – kitą dieną po antrųjų rungtynių su US komanda. Nors traukinys į Berlyną iš Kauno geležinkelio stoties pajudėjo ankstyvą rytą (6 val. 35 min.), palydėti garbingą svečią atvyko visa aukščiausia Lietuvos sporto valdžia su Kūno kultūros rūmų direktoriumi Vytautu Augustausku ir Lietuvos Kamuolio žaidimų sąjungos pirmininku Antanu Jurgelioniu priešakyje.
„Šiandien rytiniu traukiniu laikinai Lietuvą apleido Amerikos lietuvis, krepšininkas Pranas Lubinas. Mūsų sportininkams, ypač krepšininkams, tai didelis nuostolis. Jo dviejų mėnesių darbo pasekmės labai aiškios: padaryta tai, ko mes nesitikėjome dar per keletą metų padaryti. Jo atsisveikinimo rungtynės buvo su Latvijos krepšinio nugalėtoju US, kuris per paskutinius dvejus metus nepralaimėjo nė vienerių rungtynių nei Pabaltijyje nei kitur, ir štai Kaune prakišo ir prieš paskirą C JSO komandą, ir labai skaudžiai prieš Kauno rinktinę. Tai Lubino, o ne kieno kito nuopelnas, ir to Lubino, kuris iš šimto milijonų Amerikos gyventojų išsiskyrė, buvo pakviestas į valstybinę krepšinio komandą ir žvaigždėtai vėliavai olimpiadoje laimėjo aukso medalį, tačiau kartu nepamiršo, kad jis lietuvis ir Berlyne prie šimto tūkstančių žiūrovų, užgirdęs mūsų ekskursantus šaukiant „Pranuk“, atsisuko ir į lietuvių sveikinimą atsakė.
Po to Lubinas atsidūrė Lietuvoje ir čia nepasiliko pasyvus žiūrovas mūsų sportiniame gyvenime, nesididžiavo laimėtu aukso medaliu, o pats įstojęs į CJSO klubą aktingai dalyvavo sportinėje veikloje ir, be to, dar prisidėjo prie visų klubų krepšininkų treniravimo.
Jo dėka mūsų krepšinio žaidimas pakilo visa klase aukščiau. Štai lietuvio, nors ir Amerikoje gimusio, darbas savo tėvynei“, – išlydėdamas P.Lubiną jo nuopelnus aprašė „Lietuvos aido“ dienraštis (1936 m. lapkričio 12 d.).
Olimpinis čempionas pažadėjo grįžti į Lietuvą: „Antrą kartą Lietuvoje apsilankysiu pirmajai progai pasitaikius. Tikiuosi, kad progų tikrai bus. Mane tikroji tėvynė tikrai sužavėjo. Nors trumpai tebuvęs joje, tačiau matydamas milžinišką pažangą ne tik sporte, bet ir kitose gyvenimo srityse, negaliu nebūti nesusižavėjęs ir nepasidžiaugęs milžiniška savo tėvynės pažanga“ („Lietuvos aidas“, 1936 m. lapkričio 12 d.).
P.Lubinas pažadą ištesėjo ir 1939 metais padėjo Lietuvos krepšinio rinktinei antrą kartą tapti Europos čempione.
