Tautinės olimpiados finalas
1938 m. liepos 29 d. Kaunas. Vyrai. Amerikos lietuviai – Kauno LFLS 27:21 (18:9)
Amerikos lietuviai: M.Ruzgys 13, H.Petraitis 6, J.Avelis 4, J.Pečiukaitis 2, J.Jankaitis 2, V.Pečiulis 0, J.Tenzis 0.
LFLS: P.Lubinas 10, P.Mažeika 4, A.Hofmanas 4, A.Andrulis 3, D.Ilgūnas 0, L.Kepalas 0.
Tarpukario metais neabejotinai svarbiausias Lietuvoje vykęs tarptautinio masto sporto renginys buvo trečiosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės. 1939 metų pavasarį per jas į mūsų šalį atvyko svečiai iš septynių valstybių, o dešimtys tūkstančių Lietuvos sporto mėgėjų ką tik atidarytoje Kauno sporto halėje galėjo visą savaitę gėrėtis pajėgiausių žemyno krepšininkų kovomis.
Dar didesnis ir nacionaliniu mastu ne mažiau svarbus sporto renginys įvyko 1938 metų vasarą, kuomet į Kauną ir Klaipėdą sugužėjo pirmosios Lietuvos Tautinės olimpiados dalyviai.
Tautinės olimpiados idėją lietuviai nusižiūrėjo pas kaimynus, kurie panašias sporto šventes pradėjo rengti anksčiau. „Geriau vėliau negu niekada“, – tarė Lietuvos sporto vadovai ir pirmąją Tautinę olimpiadą susiejo su Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 20-mečiu.
„Garbingu rungtyniavimu ugdyti Lietuvių jaunimo jėgas, stiprinti lietuvių jaunimo valią, visomis jėgomis tarnauti tėvynei Lietuvai, telkti pasaulio lietuvius savo tėvų žemės meilei sutvirtinti“, – šiuos Tautinės olimpiados tikslus paskelbė Lietuvos švietimo ministras Juozas Tonkūnas („Fiziškas auklėjimas“, 1937 m. Nr. 4).
Tautinė olimpiada vyko 1938 metų liepos 17–31 dienomis. Joje buvo surengtos aštuoniolikos sporto šakų varžybos, dalyvavo apie du tūkstančius sportininkų, tarp kurių – daugiau nei šimtas tautiečių, atvykusių iš užsienio šalių (JAV, Latvijos, Didžiosios Britanijos, Brazilijos, Lenkijos užimto Vilniaus krašto).
Renginio pavadinimas „olimpiada“ atspindėjo jo esmę. Tautinė olimpiada buvo lyg maža olimpinių žaidynių kopija.
Per Tautinę olimpiadą kauniečiai ir miesto svečiai gyvai domėjosi daugelio sporto šakų varžybomis. Vis dėlto kitoms sporto šakoms buvo sunku prilygti tuo metu milžinišką populiarumą užkariavusiam krepšiniui.
Krepšinio rungtynės vyko Valstybės stadione įrengtoje laikinoje aikštėje. Nuo pirmosios dienos į stadioną ateidavo bent po du tūkstančius žiūrovų, o sirgalių skaičius dar labiau padidėjo, kai nuo ketvirtfinalio į kova stojo Amerikos lietuvių komandos. Paskutinę dieną vykusias finalo rungtynes stebėjo apie šešis tūkstančius žiūrovų.
Pagal iš anksto paskelbtus nuostatus krepšinio turnyruose galėjo žaisti 24 vyrų ir 16 moterų komandų, provincijoje buvo surengtos atrankos varžybos. Vis dėlto kelios moterų komandos į Kauną neatvyko, todėl atėjus varžybų dienai dalyvių sąrašas sutrumpėjo iki devynių. Užtat vyrų turnyre buvo leista dalyvauti dar dviem komandoms.
Tautinės olimpiados turnyras buvo ypatingas tuo, kad jame vienintelį kartą tarpukario laikotarpiu oficialiose krepšinio varžybose kartu dalyvavo Kauno ir provincijos komandos. Į Laikinąją sostinę atvyko Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Tauragės, Panevėžio, Ukmergės ir Joniškio krepšininkai bei Klaipėdos, Šiaulių, Tauragės ir Biržų krepšininkės.
Vyrų varžybose taip pat žaidė dvi Amerikos lietuvių komandos, Vilniaus, Rygos ir Liepojos lietuvių komandos.
Svečiams iš mažesnių miestų Tautinė olimpiada turėjo palikti neišdildomą įspūdį tiek dėl renginio masto, tiek dėl nekasdienės galimybės iš arti pamatyti ryškiausias Lietuvos krepšinio žvaigždes: 1937 metų Europos čempionus ar vėliau į Lietuvą atvykusius Amerikos lietuvius.
Ir ne tik pamatyti, bet ir prieš juos žaisti ar su jais pasitreniruoti. Prieš olimpiados turnyrą Krepšinio komitetas leido komandoms surengti treniruotes Valstybės stadione ir skyrė joms garsius trenerius. Krepšininkų pratyboms vadovavo Amerikos lietuviai Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Lubinas, Vytautas Budriūnas ir Juozas Jurgėla.
Iš Amerikos į Tautinę olimpiadą atvyko penkiolika krepšininkų. Jie buvo paskirstyti į dvi komandas – po septynis kiekvienoje. Deja, dar prieš pirmąsias rungtynes paaiškėjo, kad žaisti negalės aukščiausias ir kone garsiausias Amerikos lietuvių delegacijos narys Edvardas Vizbatas. Pitsburgo „Pirates“ profesionalų komandoje rungtyniavusiam Edvardui Vizbarui vos atvykus į Lietuvą buvo atlikta apendicito operacija.
Keli anksčiau Lietuvoje apsigyvenę Amerikos lietuviai per Tautinę olimpiadą žaidė Kauno komandose: CJSO – Feliksas Kriaučiūnas ir Vytautas Budriūnas, LFLS – Pranas Lubinas, „Grandyje“ – Juozas Jurgėla.
Kadangi pasigirti garsiais ir stipriais krepšininkais galėjo net kelios komandos, turnyras žadėjo būti labai įdomus. Net favoritais laikytiems Amerikos lietuviams niekas negarantavo lengvos pergalės.
Įtampa tvyrojo ir tarp Lietuvos klubų. Ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje nesutaikomi varžovai krepšinio aikštėse buvo LFLF ir CJSO. 1920 metais įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) turėjo seniausias ir tvirčiausias tradicijas. Tuo tarpu gerokai jaunesnė Jaunalietuvių sporto organizacija (CJSO) buvo artima tuometinei valdžiai ir, pasinaudojusi stipriu finansiniu užnugariu, galėjo pasikviesti geriausius sportininkus.
Politiniai niuansai smarkiai įkaitino santykius, todėl kiekviena CJSO ir LFLS krepšininkų dvikova buvo nekantriai laukiama. Juo labiau ji buvo laukiama Tautinėje olimpiadoje.
Tačiau viskas pakrypo labai netikėtai ir dviejų stipriausių Kauno klubų rungtynės neįvyko. Sutrukdė Kauno „Tauro“ krepšininkai („Tauras“ buvo LFLS sistemai priklausęs pusiau savarankiškas klubas). Jie ketvirtfinalyje nelauktai nugalėjo 1937 ir 1938 metų Lietuvos čempionę CJSO komandą 16:15.
Į pusfinalį nepateko ir Amerikos lietuvių antroji komanda. Ji ketvirtfinalyje pralaimėjo LFLS krepšininkams 11:25.
Pirmosios Tautinės olimpiados vyrų krepšinio turnyro finale susitiko Amerikos lietuvių ir Kauno LFLS komandos. Kaip rašė „Lietuvos sporto“ savaitraštis (1938 m. Nr. 33), „čia daug kas pranašavo LFLS-ui laimėjimą. Lubinas atlaikys, – galvojo nevienas, bet įvyko kitaip“.
„Tai buvo kova, kokia savo sparta ir įtempimu vargu buvo kuomet valstybiniame stadione. Padėtys, antpuoliai keitėsi su žaibo greitumu, nespėjus nuploti vieną gerą metimą, jau kitoje pusėje irgi buvo didžiausias pavojus. Šitoje audringoje kovoje brolių amerikiečių klasė sužybėjo tikrai nepalyginamai ryškiai. Komandinis darbas buvo toks tikslus ir staigus, jog reikėjo tik gėrėtis. Šį kartą iš atskirų žaidikų išsiskyrė Ruzgis, kuris pasistebėtinai sugebėjo pralaužti ir Lubino dengimą ir pasiekė daugiausiai taškų – 13.
Amerikiečių pergalė buvo aiškiai pelnyta, ypač pagrįsta pirmojo kėlinio pranašumu. LFLS sukovojo taip pat gerai ir buvo vertas varžovas, žinoma, Lubino dėka“, – svarbiausias tarpukario metų Lietuvos nacionalinių krepšinio varžybų rungtynes aprašė „Lietuvos aidas“ (1938 m. liepos 30 d.).
Nors „Lietuvos aidas“ gyrė ir LFLS komandą, ji su užjūrio tautiečiais lygiai žaidė tik rungtynių pradžioje. Amerikos lietuviai dar pirmojo kėlinio pabaigoje susikrovė dviženklę persvarą ir nugalėjo 27:21 (18:9).
Trečiąją vietą užėmė Kauno „Grandis“, mažajame finale pranokusi „Taurą“ 25:16 (12:6).
Tautinės olimpiados moterų krepšinio turnyro nugalėtoja tapo Kauno LFLS komanda. Ji finale įveikė Kauno „Aušros“ ir Kazimieriečių gimnazijų jungtinę komandą 13:7 (6:5). Rungtynėse dėl trečiosios vietos Kauno CJSO nugalėjo Biržų gimnaziją 9:6 (3:4).
Pasibaigus Tautinės olimpiados varžyboms krepšinio šventė nesibaigė. Jos tęsiniu tapo Lietuvos rinktinės ir Amerikos lietuvių komandos draugiškos rungtynės, kurias Kūno kultūros rūmai surengė ne tik Laikinojoje sostinėje.
Pirmosios draugiškos rungtynės įvyko rugpjūčio 2 dieną Kaune. Valstybės stadiono aikštėje, stebint keturiems tūkstančiams nuo krepšinio atitraukti akių negalėjusių sirgalių, Lietuvos rinktinė sutriuškino užjūrio svečius netikėtai dideliu skirtumu 44:24 (19:9).
„Tai buvo krepšinio menas, kurį vakar parodė valstybiniame stadione užjūrio ir Lietuvos lietuviai! Tai buvo ar tik ne daugiau negu buvo laukta, nors ir žinant abiejų komandų didžius sugebėjimus. O, Lietuvos rinktinė sužaidė pasigėrėtinai. Ji buvo darni ir kaip vienetas, bet ypač skaidri ir didi atskiromis individualybėmis“, – žavėjosi „Lietuvos aidas“ (1938 m. rugpjūčio 3 d.).
Per šias rungtynes užjūrio krepšininkai žaidė ne vien Amerikos lietuvių komandoje. Lietuvos rinktinei taip pat atstovavo anksčiau į Lietuvą atvykę ir nebe pirmą kartą rinktinėje žaidę užjūrio tautiečiai F.Kriaučiūnas, P.Lubinas, V.Budriūnas, J.Jurgėla, Konstantinas Savickas.
„Lygiai malonu, kad ir grynieji mūsiškiai – Baltrūnas, Puzinauskas ir Andrulis – buvo visai lygūs savo broliams amerikiečiams“, – pridūrė „Lietuvos aidas“.
Po to Lietuvos rinktinė ir Amerikos lietuviai surengė gastroles po Lietuvą. Krepšininkai aplankė gražiausius šalies kurortus Zarasus, Birštoną ir Palangą, kitus miestus Marijampolę ir Klaipėdą, kur taip pat žaidė draugiškas rungtynes ir dar plačiau paskleidė krepšinio sėklą.
„Šiomis rungtynėmis susidomėjimas buvo nepaprastas. Iš tolimiausių Zarasų vietų plūdo minios žmonių pamatyti taip plačiai garsaus Lietuvoje krepšinio žaidimo. Žmonės skirstėsi ir žaidėjais, ir pačiu krepšinio žaidimu sužavėti“, – po tolimiausiame Rytų Lietuvos krašte vykusių rungtynių rašė „Mūsų krašto“ savaitraštis (1938 m. rugpjūčio 11 d.).
Amerikos lietuviai sportininkai Lietuvoje praleido mėnesį ir namo išvyko rugpjūčio 13 dieną. Tačiau iš Lietuvos iškeliavo ne visi. Čikagietis Mykolas Ruzgys nusprendė likti tėvų gimtinėje, žaidė CJSO komandoje ir 1939 metų pavasarį daug padarė, kad Lietuvos rinktinė apgintų Europos čempionės vardą.
