Pirmasis rinktinių Baltijos turnyras
1941 m. balandžio 27 d. Kaunas. Moterys. Baltijos turnyras
Lietuva – Estija 15:13 (11:7).
Lietuva: E.Karnilavičiūtė 6, B.Motiejūnaitė 4, S.Astrauskaitė 3, G.Miuleraitė 2, A.Vailokaitytė 0, V.Balčiūnaitė 0. Treneris Z.Puzinauskas.
Estija: Toren 5, Kuusmaa 3, Gavrilova 2, Niggol 2, Rubanovič 1, Vistur 0.
Nors Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimas buvo vienas iš svarbiausių visų trijų šalių sporto variklių, nepriklausomybės metais kaimyninės valstybės taip ir nesurengė krepšinio rinktinių – nei vyrų, nei moterų – Baltijos taurės turnyro.
Nuo 1928 metų dėl Baltijos taurės kovojo trijų šalių futbolo rinktinės, vėliau užsimezgė bokso, teniso, stalo teniso Baltijos taurių tradicijos, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pradėtos rengti net ir bendros trijų šalių dviračių lenktynės. Tačiau krepšinio rinktinės dėl vieningo prizo nekovojo ir tenkinosi pavienėmis draugiškomis rungtynėmis. Ši krepšinio varžybų spraga buvo užpildyta tik 1941 metais, jau prasidėjus pirmajai sovietų aneksijai.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos sporto vadovai dėl Baltijos turnyro, kuriame žaistų vyrų ir moterų krepšinio rinktinės, susitarė 1940 metų pabaigoje. Iš pradžių buvo numatyta, kad pirmasis turnyras vyks 1941 metų sausio mėnesį Rygoje, bet varžybos dėl įvairių priežasčių kelis kartus buvo nukeltos ir įvyko tik balandžio pabaigoje. Pasikeitė ir varžybų vieta – krepšininkus priėmė ne Ryga, bet Kauno sporto halė.
Baltijos turnyro nekantriai laukė ir krepšininkai, ir sirgaliai.
Geriausi trijų Baltijos kraštų krepšininkai 1941 metų kovo mėnesį dalyvavo SSRS aštuonių miestų turnyre, kuriame nugalėjo Tartu rinktinė. Ji pratęsė Estijos krepšininkų pergalių virtinę, pradėtą dar prieš prarandant nepriklausomybę – 1940-ųjų pradžioje Estijos rinktinė draugiškose rungtynėse nugalėjo ir latvius, ir lietuvius. Suprantama, Lietuvos ir Latvijos krepšininkai troško revanšo, o estai buvo pasiryžę įrodyti, kad kelerias iš eilės rungtynes su nuolatiniais Baltijos varžovais laimėjo neatsitiktinai.
Atsigriebti labiausiai norėjo lietuviai. Jie, žaisdami kaip Kauno rinktinė, Aštuonių miestų turnyre užėmė tik šeštąją vietą. Nors Baltijos turnyre komandos pavadinimas jau buvo kitas, sudėtis liko visiškai nepasikeitusi ir žaidėjai siekė žūtbūt sugrąžinti gerą Lietuvos krepšinio vardą.
Tiesa, po Aštuonių miestų turnyro pasikeitė treneris – jei kovo pabaigoje krepšininkams vadovavo dukart Europos čempionas Leonas Baltrūnas, tai prieš Baltijos turnyrą rinktinės treneriu buvo paskirtas kitas Europos čempionas Zenonas Puzinauskas. Vyrų rinktinės trenerio pareigas jis turėjo suderinti ir su moterų rinktinės trenerio pareigomis, ir su žaidėjo pareigomis. Ir ne šiaip žaidėjo – Z.Puzinauskas tuo metu buvo bene geriausias Lietuvos krepšininkas.
„Tai bus pirmasis Baltijos krepšinio turnyras. Mūsų krepšininkai, tik ką grįžę iš Leningrado 8 miestų turnyro, vadovaujami trenerio Z.Puzinausko, treniravosi 3 kartus į savaitę. Per treniruotes buvo stengiamasi pašalinti Leningrade pasitaikiusios klaidos: žaidimą solo, ištvermės trūkumą ir t.t.“, – rašė „Tiesos“ dienraštis (1941 m. balandžio 25 d.).
Beje, Lietuvos laikraščiai tuo metu vartojo du pavadinimus: ir „Baltijos turnyras“, ir „Pabaltijo turnyras“.
„Turint galvoje stiprią šio turnyro dalyvių sudėtį, reikia manyti, jog turnyras bus įdomus ir susilauks nemažo žiūrovų dėmesio, juo labiau, kad mūsų krepšinio sporto mėgėjai seniai jau nėra matę gero krepšinio žaidimo“, – įdomių krepšinio kovų laukė „Tarybų Lietuvos“ dienraštis (1941 m. balandžio 25 d.).
„Gero krepšinio žaidimo“ Lietuvos sporto mėgėjai nebuvo matę nuo 1939 metų Europos pirmenybių. Nuo tada Lietuvos ar Kauno rinktinės beveik dvejus metus sporto halėje nežaidė nė vienerių rungtynių.
Turnyras išties sulaukė didelio susidomėjimo. Abi dienas, kurias žaidė Lietuvos rinktinė, tribūnose buvo apie 5-6 tūkstančius sirgalių. Net antrąją turnyro dieną, kurią susitiko Latvijos ir Estijos rinktinės, į sporto halę atėjo trys tūkstančiai krepšinio pasiilgusių žiūrovų.
Lietuvos sirgalius labiau nudžiugino moterų rinktinė. Lietuvės laimėjo abejas rungtynes ir tapo pirmosiomis Baltijos čempionėmis.
Vyrų turnyre visos trys komandos iškovojo po vieną pergalę. Nuostatuose nebuvo numatyta, kaip tokiu atveju elgtis, todėl Baltijos vyrų čempionai nebuvo paskelbti. Pagal taškų skirtumą pirmąją vietą užėmė latviai, antrąją – lietuviai, trečiąją – estai.
Lietuvos moterų rinktinė, kurioje žaidė trys 1938 metų Europos vicečempionės Stefanija Astrauskaitė, Genovaitė Miuleraitė ir Aldona Vailokaitytė, abejas rungtynes laimėjo nedideliu skirtumu.
Pirmosiose rungtynėse lietuvės įveikė latves 18:13 (9:10). Nugalėtojas nulėmė antrojo kėlinio pirmoji pusė – šeimininkės daugiau nei dešimt minučių neleido varžovėms pelnyti nė taško, pačios įmetė 7 taškus ir nebeleido latvėms pavyti.
Antrajame ture latvės pralaimėjo ir estėms 11:14 (6:11). Tad turnyro nugalėtojos paaiškėjo per paskutines rungtynes, kuriose žaidė Lietuvos ir Estijos krepšininkės.
Varžovės buvo lygiavertės. Visas 40 minučių komandas skyrė vos keli taškai, bet priekyje beveik visą laiką buvo lietuvės, kurios ir pasiekė pergalę 15:13 (11:7).
„Mūsų ekipa meisterio titulą laimėjo visiškai pelnytai. Jos taktika buvo tokia pat, kaip ir mūsų vyrų komandos, būtent, tankus dengimas ir staigūs prasiveržimai. Tolimi metimai mūsų ekipai vyko kiek blogiau“, – Lietuvos moterų rinktinės stipriąsias ir silpnąsias vietas nurodė „Komjaunimo tiesos“ dienraštis (1941 m. balandžio 29 d.).
„Moterų turnyro nugalėtoja ir pirmąja Baltijos čempione tapo Lietuvos rinktinė. Jos persvara nebuvo didelė. Ši komanda buvo pranašesnė žaidimo technika ir greičiu, bet nesėkmingai puolė prieš aikštės gynybą. Geriausia Lietuvos penketo žaidimo dalis buvo puolimas“, – apie pirmąsias Baltijos čempiones rašė Latvijos sporto laikraštis „Sarkanais sports“ (1941 m. gegužės 1 d.).
Pirmosiomis Baltijos čempionėmis tapo S.Astrauskaitė, V.Balčiūnaitė, G.Čypaitė, E.Karnilavičiūtė, G.Miuleraitė, D.Motiejūnaitė, O.Palionytė ir A.Vailokaitytė.
Lietuvos vyrų rinktinė galimybę tapti pirmojo Baltijos turnyro nugalėtoja prarado pirmąją varžybų dieną. Lietuviai pralaimėjo estams 27:30 (9:9). Šeimininkai labai blogai žaidė antrojo kėlinio pradžioje, kai atsiliko 11:19. Nors paskui mūsų šalies krepšininkai rezultatą išlygino 19:19, paskutinėmis minutėmis pranašesni buvo estai.
Lietuviai nesustabdė net 18 taškų įmetusio 20-mečio Estijos rinktinės lyderio Romano Ugamo. Jo uždengti nepavyko nei S.Mackevičiui, nei Z.Puzinauskui.
Nors Lietuvos rinktinė nusileido estams antrą kartą per penkias savaites, šįkart vyko lygiaverčių varžovų dvikova.
„Mūsų vyrai pasirodė žymiai geriau, negu per Leningrado turnyrą. Žaidimas buvo įtemptas, gražus ir lygus. Už kiekvieną tašką teko abiem komandom gerokai pakovoti. Mūsų rinktinė žaidžia daug sparčiau už estų, moka gražių kombinacijų. Estai žaidžia lėtai, apgalvotai, jų mėtymas daug tikslesnis. Ypač graži jų mėtymo technika iš šono. Čia mūsų vyrai pasirodė silpniau, jiems mėtymas iš šono nesisekė“, – rašė „Komjaunimo tiesos“ dienraštis (1941 m. balandžio 27 d.).
Antrajame ture Latvijos rinktinė nelauktai dideliu skirtumu nugalėjo Estijos komandą 46:28 (19:8).
Paskutinę turnyro dieną lemiamose rungtynėse Lietuvos krepšininkai įveikė latvius 38:33 (19:15). Lietuviai beveik visą laiką pirmavo, bet skirtumas nebuvo didelis, ir nugalėtojai paaiškėjo tik paskutinėse atakose.
„Ir reikia pripažinti, kad šis Pabaltijo turnyras iš tikrųjų išsklaidė paskutiniuoju metu kilusius mūsų sporto visuomenės nepasitenkinimo debesis mūsų ekipomis ir parodė, kad paskutiniuoju metu mūsų krepšininkai ir krepšininkės pažengė didelį šuolį į priekį. Ypatingai puikiai užsirekomendavo mūsų vyrai, kuriuos šį kartą buvo tiesiog sunku pažinti“, – abi rinktines teigiamai įvertino „Komjaunimo tiesa“ (1941 m. balandžio 29 d.).
„Lietuvos krepšininkai žaidžia taip pat darniai ir veiksmingai, kaip savo geriausiomis Europos čempionų šlovės dienomis“, – lietuvius pagyrė ir latvių „Sarkanais sports“ (1941 m. gegužės 1 d.).
