Pirmosios SSRS krepšinio varžybos Lietuvoje
1945 m. balandžio 18 d. Kaunas. Vyrai. Aštuonių miestų turnyras
Kaunas – Maskva 25:25 (10:10).
Kaunas: S.Butautas, V.Kulakauskas, J.Lagunavičius, A.Lukošaitis, V.Sercevičius, R.Ivaškevičius, M.Šliūpas, V.Variakojis. Treneris S.Šačkus.
Maskva: J.Aleksejevas, V.Grebenščikovas, B.Jegorovas, V.Kolpakovas, A.Konevas, A.Lobanovas, S.Tarasovas, K.Travinas, J.Ušakovas. Treneris S.Beliajevas.
1944 metais per Lietuvą vėl nuslinko Antrojo pasaulinio karo fronto linija. Jei prieš trejus metus vokiečių kariuomenė išvijo sovietus labai greitai ir Lietuvos žmonės didžiųjų karo baisumų nepatyrė, tai frontui judant į kitą pusę, vokiečiai aršiai priešinosi ir kai kuriose vietovėse mūšiai truko kelias savaites.
Tačiau jėgų santykis buvo pasikeitęs – 1944 metų vasaros pabaigoje ir rudenį visoje Lietuvoje įsitvirtino sovietų kariuomenė. Kartu prasidėjo ilgas sovietų okupacijos laikotarpis.
Jau 1944 metų rugpjūtį buvo atkurtas Lietuvos SSR fizinės kultūros ir sporto komitetas, vėl pradėjo veikti sovietinės „Dinamo“ ir „Spartako“ sporto draugijos. Sovietų valdžiai stengiantis kuo greičiau ir stipriau integruoti Baltijos šalis į SSRS, sportas buvo viena iš svarbių sovietų įsitvirtinimo priemonių. Antrajam pasauliniam karui dar nepasibaigus, Kaunas jau priėmė svarbiausias SSRS krepšinio varžybas – Aštuonių miestų turnyrą.
Sovietų sporto vadovai surengti šį turnyrą Kaune norėjo dar 1941 metais. Tačiau tuomet lietuviai priimti krepšininkų negalėjo, nes nebuvo kur rengti rungtynių. Turnyras vyko ankstyvą pavasarį, o Kauno sporto halėje dar nebuvo įrengta šildymo sistema, todėl žaisti tokiu metų laiku buvo neįmanoma.
Nors 1945 metais sporto halėje šildymo sistemos, suprantama, vis dar nebuvo, pirmasis pokario turnyras vyko truputį vėlesniu metu – balandžio 15–21 dienomis. Orams atšilus, šildyti salės nebereikėjo.
Sovietinė Lietuvos valdžia 1945 metų Aštuonių miestų turnyrui rengėsi taip pat kruopščiai, kaip Nepriklausomos Lietuvos valdžia rengėsi 1939 metų Europos pirmenybėms.
O rengiantis didelėms varžyboms reikėjo paplušėti iš peties. Karo metais okupacinė vokiečių valdžia Kauno sporto halę pavertė garažu, o Kūno kultūros rūmų (KKR) salę – sandėliais.
Lietuvos sporto vadovams apsiėmus rengti turnyrą, reikėjo per kelias savaites išvežti abiejose arenose užsilikusius daiktus, sutvarkyti, nudažyti, sulopyti stogą, atlikti daugybę kitų darbų. Visos Aštuonių miestų turnyro rungtynės vyko sporto halėje, bet treniruotes krepšininkai rengė ir KKR salėje.
Per turnyrą Kauno sporto halė buvo papuošta ir tautiniais motyvais, ir Staliną šlovinusiais plakatais. Svečius iš Rusijos labiausiai nustebino „technikos stebuklas“ – rungtynių laiką rodęs laikrodis, kurį, teisėjui sustabdžius žaidimą, vienu mygtuko paspaudimu sustabdydavo, o paskui paleisdavo vienas iš sekretoriato darbuotojų. Krepšininkai ir žiūrovai galėjo visą laiką matyti, kiek minučių ir sekundžių liko iki kėlinio pabaigos.
Turnyras sulaukė milžiniško susidomėjimo. Sirgaliai iš anksto išgraibstė visus bilietus, ir visas septynias dienas, žaidžiant Kauno rinktinei, daugiau nei dešimt tūkstančių žiūrovų talpinusios sporto halės tribūnos buvo sausakimšos.
Kauno sirgaliai aiškiai parodė, kad kai kurie svečiai Lietuvoje nėra laukiami. Rusijos komandų krepšininkai buvo sutikti taip priešiškai, kad sovietų Lietuvos vadovams teko teisintis iš Maskvos atsiųstiems valdininkams, o sovietų Lietuvos laikraščiai ėmėsi mokyti žiūrovus „gero elgesio“.
„Tenka paminėti ir kauniečių žiūrovų laikyseną turnyro metu. Kaunui atiteko didelė garbė priimti brangius svečius – turnyro dalyvius iš kitų broliškųjų respublikų. Į Kauną suvažiavo visos šalies krepšinio sporto pažiba. Turnyras yra draugiškas laisvų ir lygiateisių reprezentuojamų miestų komandų varžybos dėl pirmenybių. Jeigu stadijone Kauno krepšininkai parodė greta meistriškumo ir draugišką santykį priešininko komandų atžvilgiu, tai to, deja, negalima pasakyti apie dalį žiūrovų, kurie kartais duoda per didelę laisvę savo aistroms ir žemina mūsų vardą svečių akyse. Laikas jau suprasti, kad vaikiškas triukšmavimas anaiptol nesuteikia garbės nei kauniečiams, nei visam mūsų kraštui. Galima tik palinkėti, kad patys turnyro dalyviai sudraustų tuos savo kaimynus, kurie kartais peržengia tauraus kultūringumo ir santūrumo ribas“, – kaip turėtų elgtis žiūrovai, aiškino „Tiesos“ dienraštis (1945 m. balandžio 20 d.) – „Lietuvos KP (b) CK ir Vilniaus MK organas“.
„Techniškai turnyras praėjo labai sklandžiai ir buvo labai įdomus, bet dėl žiūrovų netinkamos laikysenos svečių atžvilgiu jis daug nukentėjo. Atvykę sportininkai primena, kaip mūsų komanda skirtingai buvo žiūrovų priimta 1941 metais Leningrade. Ir jei užsimiršo publika, to neturėjo daryti mūsų sportininkai ir neužmiršti, kad jie yra šeimininkai ir visus svečius turėjo vienodai traktuoti“, – po kelių dienų rašė „Tarybų Lietuva“ (1945 m. balandžio 24 d.).
Rusijoje krepšinis nebuvo labai paplitusi sporto šaka. Maskvoje leistas „Krasnyj sport“ savaitraštis apie krepšinį rašė daug mažiau nei apie futbolą, boksą, plaukimą ar imtynes.
Bet Aštuonių miestų turnyro dienomis ir „Krasnyj sport“ pažymėjo ypatingą lietuvių ryšį su krepšiniu: „Lietuvoje krepšinis yra nacionalinis žaidimas, populiaresnis ir labiau paplitęs negu futbolas. Nestebina, kad čia vykstantis krepšinio 8 miestų mačas sulaukė milžiniško dėmesio“ (1945 m. balandžio 24 d.).
„Lietuviai myli krepšinį. Iki karo Lietuvos krepšininkai dukart tapo Europos čempionais. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad salė, kurioje yra 10000 vietų, negalėjo priimti visų norinčių“, – po turnyro pridėjo „Krasnyj sport“ (1945 m. gegužės 8 d.).
Per Aštuonių miestų turnyrą Kauno rinktinėje buvo suburti beveik visi geriausi Lietuvoje likę krepšininkai. Tačiau 1945-ųjų sudėtis buvo visai nepanaši į 1939-ųjų sudėtį, nes per Antrąjį pasaulinį karą dauguma Europos čempionų dviem bangomis išvyko iš Lietuvos.
Dar prieš pirmąją sovietų okupaciją į JAV iškeliavo visi penki per 1939 metų Europos pirmenybes rinktinėje žaidę Amerikos lietuviai. 1944 metų vasarą, artėjant Sovietų armijai, į Vakarus pasitraukė kiti Europos čempionai Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Zenonas Puzinauskas, Vytautas Norkus, Leonas Petrauskas, Pranas Mažeika. Į Vakarus taip pat išvyko prieš karą arba per karą Lietuvos arba Kauno rinktinėje žaidę Stasys Mackevičius, Algirdas Norkus, Vytautas Puzinauskas.
Per Aštuonių miestų turnyrą Kauno rinktinėje žaidė daug jaunos kartos krepšininkų, bet komandoje buvo ir vienas Europos čempionas – Mindaugas Šliūpas. Patirtimi su jaunesniais komandos draugais taip pat dalijosi prieškariu rinktinėje žaidęs Vilius Variakojis, o abiejų Kauno rinktinių – tiek vyrų, tiek moterų – treneriu buvo paskirtas 1937 metų Europos čempionas Stasys Šačkus.
Kadangi rinktinė per kelerius metus smarkiai pasikeitė, aukštos vietos nebuvo tikimasi. „Drg. Šačkui kelia susirūpinimą mūsų komandų klasė. Jo nuomone, vilčių laimėti turime labai mažai. Mūsų komandos sudarytos iš visai jaunų žaidėjų. Jų tarpe nėra nė vieno dalyvavusio Europos čempionato turnyre. Be to, mūsų amerikoniškoji mokykla labai skiriasi nuo tarybiškosios mokyklos“, – rašė „Tarybų Lietuva“ (1945 m. balandžio 13 d.).
Dienraštis suklydo rašydamas, kad komandoje nebuvo nė vieno Europos čempiono. Kita vertus, M.Šliūpas ir per Europos pirmenybes žaidė labai trumpai, ir Aštuonių miestų turnyre nebuvo pagrindinio penketo krepšininkas.
Pagrindinį penketą sudarė jaunesnės kartos žaidėjai 19-metis Stepas Butautas, 20-metis Justinas Lagunavičius, 20-metis Albertas Lukošaitis, 20-metis Vincas Sercevičius ir 24 metų Vytautas Kulakauskas, kuris prieš 1939 metų Europos pirmenybes treniravosi su Amerikos lietuviais.
Aštuonių miestų turnyre Kauno krepšininkų varžovės buvo Rygos, Talino, Tbilisio, Kutaisio, Odesos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) ir Maskvos vyrų rinktinės.
Kauniečiai per tris pirmąsias dienas nugalėjo Odesą 63:26, Tbilisį 29:19 ir Taliną 28:18, o ketvirtajame ture, balandžio 18-ąją, įvyko svarbiausios ir įdomiausios turnyro rungtynės, kuriose šeimininkai susitiko su taip pat nepralaimėjusia Maskvos komanda. Šios rungtynės baigėsi lygiosiomis 25:25 (10:10).
Kauno rinktinė rungtynes pradėjo 6:1 ir po to beveik visą laiką pirmavo. Maskvos komanda rezultatą dukart persvėrė tik antrojo kėlinio pradžioje 11:10 ir 13:12. Vis dėlto po pertraukos kauniečiams nė sykio nepavyko įgyti didesnio nei trijų taškų pranašumo, o paskutinėmis rungtynių akimirkomis du baudos metimus pataikęs maskvietis Anatolijus Konevas išlygino rezultatą 25:25.
Pagal nuostatus dviem kėliniams pasibaigus lygiosiomis, pratęsimas nebuvo žaidžiamas. Abi komandos į turnyro lentelę įsirašė po tašką (už pergalę buvo skiriami du taškai).
Per kitas varžybų dienas Kauno krepšininkai pasiekė dar tris pergales prieš Kutaisį 33:23, Leningradą 46:19 ir Rygą 59:22. Kauniečiai paskutines rungtynes su rygiečiais žaidė be kapitono V.Kulakausko.
Maskvos rinktinė taip pat laimėjo likusias trejas rungtynes, tad turnyro nugalėtojai paaiškėjo suskaičiavus įmestų ir praleistų taškų skirtumą visose rungtynėse. Pagal šį rodiklį pirmąją vietą užėmė Maskva (+158), antrąją – Kaunas (+129).
Prieš paskutinįjį turą skirtumas tarp pretendentų buvo nedidelis, bet paskutinę turnyro dieną maskviečiai sutriuškino Leningrado komandą net 70:16. Leningrado rinktinė, kurioje žaidė nemažai blokadą išgyvenusių krepšininkų, tuo metu buvo silpna, bet ne tokia silpna, kad pralaimėtų pusšimčio taškų skirtumu. Turnyro nugalėtojus lėmusiose rungtynėse garbingu žaidimu, regis, nė nekvepėjo...
Trečiąją vietą turnyre užėmė Kutaisis (5 pergalės), po jo išsirikiavo Tbilisis (4), Talinas (3), Leningradas, Ryga ir Odesa (po 1).
Nors Kauno krepšininkams tapti nugalėtojais nepavyko, komandos žaidimas ir rezultatai nuteikė viltingai.
„Tenka pabrėžti, kad Kauno jaunieji žaidėjai per tokį trumpą laiką pasiekė puikią klasę ir per visą turnyro laiką džiugino savo nepaprastai gražiu žaidimu žiūrovus.
Iš Kauno komandos ypatingai savo tiksliais metimais iš toli pasižymėjo Lukošaitis, geru vadovavimu ir žaidimu komandos kapitonas Kulakauskas ir greitumu Butautas. Bendrai paėmus Kauno komandos krepšininkams žaidime nieko prikišti negalima“, – apžvelgusi visą turnyrą, galutinę išvadą padarė „Tarybų Lietuva“ (1945 m. balandžio 24 d.).
Deja, sporto mėgėjai kelis Kauno rinktinės narius per Aštuonių miestų turnyrą krepšinio aikštėse matė paskutinį kartą. Krepšininkai, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, tapo sovietų teroro aukomis. 1945 metų vasarą sovietinis saugumas sulaikė ir į Sibirą išvežė Kauno rinktinės trenerį Stasį Šačkų bei žaidėjus Albertą Lukošaitį, Mindaugą Šliūpą, Vincą Sercevičių ir Vilių Variakojį.
Anksčiausiai iš tremties grįžo V.Sercevičius. Jis 1946 metų pabaigoje vėl galėjo žaisti krepšinį Lietuvoje ir penktojo dešimtmečio pabaigoje bei šeštajame dešimtmetyje svariai prisidėjo prie Kauno KKI ir Kauno „Žalgirio“ pergalių. Šeštajame dešimtmetyje į Lietuvą grįžę S.Šačkus ir V.Variakojis užsiėmė kita sporto veikla ir daug nuveikė ugdydami jaunuosius sportininkus.
Tomis pačiomis dienomis Kaune vyko ir moterų Aštuonių miestų turnyras. Kauno moterų rinktinė jame pasirodė daug blogiau nei vyrų komanda.
Nors rinktinėje žaidė 1938 metų Europos vicečempionės Stefanija Astrauskaitė ir Tatjana Karumnaitė, kaunietės iškovojo tik vieną pergalę prieš Tbilisio krepšininkes ir užėmė priešpaskutinę septintąją vietą. Turnyro nugalėtoja tapo visas rungtynes laimėjusi Maskvos rinktinė. Šeimininkes taip pat aplenkė Kijevo, Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas), Leningrado, Rostovo prie Dono ir Baku komandos.
„Tenka apgailestauti, kad Kauno moterų komanda, kuri turėjo senų ir prityrusių žaidėjų, negalėjo užimti atitinkamos vietos. Galima pažymėti, kad savo gražiu žaidimu ir laikysena išsiskyrė Kulakauskienė“, – rašė „Tarybų Lietuva“ (1945 m. balandžio 24 d.).
Svečiams Kauno rinktinė padarė geresnį įspūdį. „Nors užėmė tik septintąją vietą, Kauno komanda padarė gerą įspūdį. Skirtingai nei kitos moterų komandos, Kaunas turi žaidimo sistemą. Kelis kartus buvo atlikti nuostabūs deriniai. Didžiausias komandos trūkumas – ištvermės stoka“, – Kauno krepšininkes pagyrė „Krasnyj sport“ (1945 m. gegužės 8 d.).
