Tuo įsitikino ir lrytas.lt, apsilankę už „Mall of Asia“ prekybos ir pramogų komplekso, išsiskiriančio savo blizgesiu, ribų.
Čia nėra pasaulio čempionato, bet yra krepšinis – tik kitoks nei esame įpratę matyti Lietuvoje.
Kitoks čia ir žmonių gyvenimas.
Turbūt niekas kitas taip greitai nepriverčia pagalvoti, kiek daug mes turime Lietuvoje nei akistata su gyvenimu, koks yra kasdienybė milijonams filipiniečių. Gali pasirinkti užsimerkti ir nematyti, bet vienintelis būdas suprasti ir pažinti Manilą – pažvelgti realybei į akis. Ir tam net nereikia daug laiko.
Pirmieji sunkumų ženklai pasirodė dar tik atvykus į Filipinus – važiuojant iki viešbučio, esančio „Mall of Asia“ teritorijoje galėjai pamatyti daugybę pašiūrių, sunkiai gyvenančių žmonių. Penktojo pagal dydį pramogų ir prekybos komplekso teritorijoje, esančioje Pasai rajone. Jeigu būsite tik čia, daugiau kalbėsite apie gražias vitrinas, stilingus žmones, gražius restoranus. Žinoma, išėjus iš „Mall of Asia“ pamatysite ir ne tokių gražių vaizdų, kai kur nosį gal ir ries kvapas, bet iš esmės tai – dangoraižiais nusėta teritorija, kuri atspindi tik nedidelę dalį Manilos.
Žinoma, nėra taip, kad visas milžiniškas megapolis skęsta šiukšlėse ar vargingame gyvenime, tačiau faktai kalba patys už save – vadinamojoje Metro Maniloje, kurią sudaro 16 labai tankiai apgyvendintų miestų, yra 14,7 milijono žmonių.
Filipinuose yra 4,5 milijono benamių ir didžioji dauguma jų – Maniloje, tad gatvėse, užkampiuose ar parkuose ant žemės miegantys žmonės vietinių jau nebestebina. Visos Manilos teritorijos turi ir daugybę lūšnynų, kuriame skurdas yra pasiekęs daugeliui lietuvių net nesuprantamą lygį.
Lūšnynuose gyvena daugiau nei 3 milijonai vyrų, moterų ir vaikų.
Vaikai čia gimsta skurde. Dauguma jų ir miršta nepajutę geresnio gyvenimo. Lūšnynai statomi šalia upių, kanalų, prabangių pastatų ar apleistose teritorijose. Maniloje yra ir ant kapų pastatytų lūšnynų. Čia net siūlomos ekskursijos.
Vieni vien tik ir gyvena lūšnynuose, kiti patraukia elgetauti į miestą.
Toli eiti nereikia, kad pamatytum išmaldos prašančius žmones. Gan dažnai tai – moterys, laikančios mažus vaikus.
Nepasirinkęs tikslaus taško eidamas per Manilą nusprendžiau pasinaudoti pėsčiųjų tiltu, esančiu šalia kanalo, kurį užuosti buvo galima jau už kokių 100 metrų. Vanduo jau pakeitęs spalvą, jame plaukioja šiukšlės, aplink vaikštinėja žmonės. Ant tilto virš itin judrios gatvės – irgi skurdo ženklai: žmonės ant kilimų sudėję pardavinėja kojines ir kitus niekniekius, kiti tiesiog miega. Pro šalį eina laimingi mokiniai ar studentai, gražiai apsirengusios porelės, o laiptų apačioje žaidžia maža mergytė. Jos mama praeinančių paprašo pinigų.
Paėjus 50–100 metrų – vėl kitas vaizdas: vešlūs žali krūmai, gražesni pastatai, mažiau žmonių. Priešakyje – statybos, o ant tvoros ir užrašas: „Ateik į savo tropikų įkvėptus apartamentus pakrantės rajone“. Šalia dar vienas: „Atostogų įkvėpti namai“. Ir viskas gražių dangoraižių fone.
Netrukus – vėl kitas gyvenimo sluoksnis: tiesiog patvoriuose miegantys žmonės, pasislėpę po medžių metamu šešėliu. Vieni pasikabinę hamakus, kiti guli ant kartoninių dėžių ar užklotų. Kas miega, kas gamina kažkokį valgį, šalia vaikštinėja šunys, žaidžia vaikai. Iš vienos pusės – pro šalį skriejantys automobiliai, autobusai ir motoroleriai. Kitos – kanalas su daug daugiau šiukšlių.
Einant pro šalį jie šypsosi, pamoja ranka. Būtent apie vietinių šypsenas daugiausia ir kalba atvykę į pasaulio krepšinio čempionatą. Kartais atrodo neįtikėtina, kad net ir taip vargingai gyvenantys žmonės turi laiko šypsenai praeiviui.
„Kaip sekasi?“, – paklausė hamake gulintis vyras.
„Gerai“, – tarstelėjau ir iškart susimąsčiau: gerai nėra tinkamas žodis. Šioje situacijoje man sekasi neišpasakytai puikiai, juk tiesiog einu pro šalį ir už poros valandų būsiu arenoje, žiūrėsiu krepšinį.
Čia itin svarbi detalė – šypsenos. Apie filipiniečių šypsenas labai daug kalba visi pasaulio čempionato svečiai – nuo krepšininkų, trenerių iki žurnalistų. Filipiniečiai Ricky ir Kara atsikiruose interviu lrytas.lt būtent pabrėžė, kad Filipinai išsiskiria savo svetingumu.
Žmonės čia versis per galvą, kad tik atvykusiems patiktų.
Tad šypsenos gatvėje, kur susipina pasiturintis ir sunkus gyvenimas, yra labiau skirtos turistams, o dabar – pasaulio čempionato svečiams.
Kitaip tariant, nereikia apsigauti ir imti galvoti, kad visi viskuo patenkinti.
Bet kaip paaiškino Maniloje gyvenantis fotografas Markas, žmonės tiesiog bando nepasiduoti ir palengvinti kasdienybę vienas kitam. Be to, tokie jau kultūriniai įpročiai.
Vietiniai daug kalba apie korupciją, kaltina politikus neveiksnumu. Filipinuose situacija sunki ir dėl narkomanijos. Viešosios paslaugos neprieinamus daugeliui žmonių. Kaip ir švarus vanduo, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, jau nekalbant apie išsilavinimą.
O kur dar – namai.
Maniloje galima matyti ne vieną augimo ženklą, bet statomi dangoraižiai – turtingiesiems. Kaip lrytas.lt pasakojo vietiniai, šalyje yra vidurinė klasė, jos situacija gerėja, tačiau nekilnojamasis turtas – ypatingai brangus. Tie, kurie pajėgia jį įsigyti, bet nėra turtingi, butuose gyvena giminėmis: nuo senelių iki vaikų.
Dažnai tokius pastatus galima ir atpažinti, nes aplink – netvarkos ženklai. Dėl to čia gyvenančių kaltinti negalima, nes visiems pirmiausia rūpi išlaikyti namus, o tada – pavalgyti.
Prie išlaikymo nemažai prisideda užsienyje dirbantys filipiniečiai, kurių išvyksta vis daugiau. Jie ir siunčia pinigus į tėvynę.
Ant takelių, kurių yra ne visur, galima išvysti ir vietinės virtuvės patiekalų. Šalia kelio pastatyti vežimėliai su rūkstančiais puodais, kur „adobo“, kur daržovių suktinukai ar aliejuje kepti patiekalai. Kainos – po kelis eurus. Paragauti siūlo ne tik pardavėjai, bet ir čia sustoję pavalgyti.
Apžiūrinėdamas vieną tokių stotelių supratau, kad priešakyje laukia rimtas iššūkis – perėja su neveikiančiu šviesoforu.
Eismas čia – dar vienas sunkiai suprantamas dalykas. Stebint, kaip manevruoja automobiliai ir motoroleriai, ypač sukant į kairę, gali ir galva apsisukti. Sėsti prie vairo būtų drąsu. Taksi vairuotojas Randy juokėsi, kad visi vakariečiai taip reaguoja, bet pabrėžia – galima greiti priprasti. Jis dažnai naudoja garso signalą – pasirodo, taip vietiniai padėkoja, kad kažkas įleido į eilę.
„O ką darote jūs, kai norite padėkoti?“, – paklausė manęs Randy. Paaiškinus jis teigė, kad irgi kartais taip daro, bet Filipinuose tai nėra dažniausiai naudojamas ženklas.
Jau kontroliuojamose perėjose eiti ne visada drąsu. Sukantys automobiliai ne visada yra linkę praleisti pėsčiuosius, todėl būtina pasisaugoti.
Nereguliuojama dviguba perėja pareikalavo nemažai drąsos – čia teko eiti ir į priekį, ir atgal, stebint atvažiuojančius automobilius. Rizikuoti, ar sustos nesinorėjo.
Prisipažinsiu, kad prieš eidamas net paklausiau šalia į telefoną įlindusio vyro, ar galiu tiesiog eiti, ar yra koks nors ženklas, kurio nematau. Jis tiesiog nusijuokė ir nurodė, kad teks žygiuoti. Turbūt suprato, kodėl dvejoju.
Netrukus ant viaduko pamačiau įdomų piešinį – tai buvo socialinė žinutė, menanti COVID-19 pandemiją, kuri sukaustė visą pasaulį. „Worldometer“ duomenimis, nuo koronaviruso Filipinuose mirė daugiau nei 66 tūkstančiai žmonių, bet skaičius, veikiausiai, yra gerokai didesnis, nes daugybė žmonių čia neturi priėjimo prie medicinos paslaugų.
Piešinyje buvo ne tik žmonės su kaukėmis, bet ir raginimas kaukių dėvėjimą ir rankų plovimą paversti kasdieniu įpročiu.
Tik priėjus prie pat pasimatė ir nepritekliaus prispausti žmonės, susidėję daiktus ant pievelės.
Einant per Manilą šie socialiniai kontrastai keitė vienas kitą. Kartais juos skirdavo iki 100 metrų, kartais – būdavo prie pat.
Po poros valandų užmiršti, kad čia vyksta pasaulio krepšinio čempionatas. Su sirgaliais, su užkandžiais ir gėrimais. Prie įspūdingo „Mall of Asia“, kur yra ir didžiausia IKEA parduotuvė pasaulyje, ir olimpinio dydžio arena, ir gausybė restoranų.
Apie sunkią situaciją čia priminė tik šalia arenos pamatytas vaizdas – šalia „jeepney“ autobusiukų, apie kuriuos jau rašė lrytas.lt – stovi ir užsakomieji autobusai.
Vieno jų bagažo skyriuje miegojo vairuotojas, šalia kurio buvo ir virtuviniai rakandai, skirti maistui pasigaminti.
Krepšinis yra šventė. Lietuvos rinktinės žaidimas ir pergalės – dar didesnė šventė.
Bet reikia žinoti ir apie tai, kas vyksta šalia fanfarų ir šviesų.
