Buvęs statybininkas ir apdailos darbų specialistas per paskutinius 5 metus krepšinyje padarė neįtikėtiną karjeros šuolį – atsidūrė elite. „Esu TOP-3 pasaulyje,“– žodžių į vatą nevynioja Dainius. Ir negali su tuo nesutikti.
Šiais metais D. Novickas Lietuvai iškovojo 6 medalius ir pretenduoja tapti geriausiu metų treneriu. Apie D.Novicką buvo pastatytas dokumentinis filmas. Iki šiol iš Lietuvos krepšininkų tokios garbės sulaukė tik Modestas Paulauskas, Gintaras Einikis, Arvydas Sabonis ir Paulius Jankūnas.
Apie filmą, kelią iš gatvės į elitą, svajonių 3x3 rinktinę, kritusią, bet vis dar įspūdingą formą krepšinio aikštėje ir daugiau D.Novickas papasakojo specialiame interviu.
– Dainiau, prieš 10 metų buvai statybininkas, apdailos darbuotojas, šiandien tu – visų Lietuvos 3x3 krepšinio rinktinių treneris. Kaip taip pavyko?
– Dirbau visokius darbus. Kokie jie bebūtų, žaisti krepšinio nenustojau. Esu vienas iš šiuolaikinio 3x3 Lietuvoje pradininkų. Penkerius metus žaidžiau šį žaidimą aukštame lygyje, daug ko išmokau, o atėjus laikui pritaikiau, pats nuo savęs pridėjau ir pamačiau, kad su ta mano strategija sekasi laimėti.
2019 metais susiklostė palankios aplinkybės, buvau paskirtas Europos žaidynėms besiruošiančios Lietuvos 3x3 komandos treneriu. Gerai pasirodėme žaidynės, tą pačią vasarą laimėjom atranką į Europos čempionatą, o jame paėmėm bronzą. Europos čempionais tapo ir U-18 vaikinų rinktinė.
Tada apkalbos aprimo, pamatė, jog „statybininkas“ tikrai išmano, ką daro. Tuometinis LKF generalinis sekretorius pasiūlė tapti visų rinktinių treneriu. Metai iš metų rinktinių daugėjo, pergalės ir lygis išliko, kilome reitinge. Taip gavosi, kad šiemet dirbau su 9 rinktinėmis. Kai labai myli, nori, esi drąsus, kūrybingas, gali ir iš gatvės atidaryti dideles duris. Tarp kitko, 3x3 krepšinyje gatvės pamokos daug davė.
– Kaip pats įvardintum tas pravertas duris?
– Pagal pasiekimus esu vienas iš TOP-3 trenerių pasaulyje. Drauge su latviu Raimondu Feldmaniu ir serbu Danilo Lukičiumi.
– Kiek 2023 metais medalių komplektų iškovojo Dainiaus Novicko Lietuvos rinktinės?
– Įskaitant studentų pergales – šešis. Europos žaidynėse moterų rinktinė iškovojo auksą, Europos čempionate – bronzą. Moterų U-23 komanda pasaulio čempionate nuskynė bronzą. Vyrai Europos čempionate pasiėmė sidabrą. VDU studentai auksą iškovojo tiek Europos, tiek pasaulio studentų čempionatuose.
– Ar daug medalių reiškia daug premijų, butų, automobilių?
– Už kai kurias pergales yra gautos valstybinės premijos, o už kitas – tik padėka. Ne dėl pinigų čia dirbu. Dabar mano tikslas – olimpinės žaidynės. Sieksiu jų antrą kartą. Tai yra mano svajonė, dėl kurios aukojų viską ir galiu paaukoti dar tiek pat.
– Lietuvos sporto apdovanojimuose pretenduoji tapti metų treneriu. Kaip pats vertini šansus?
– Pernai buvau nominuotas ir tai man buvo didelis postūmis. Žiūrint realistiškai, šansų neturėjau. O šiemet tikiuosi įtemptos kovos. Keturi „įskaitiniai“ medaliai duoda pliusų. Jei korta paeis 3x3 gali laimėti ir daugiau nominacijų, pavyzdžiui, metų komandos. Tai būtų vyšnia ant torto. Norėtųsi taip užbaigti metus.
– Jei laimėsi, teks lipti ant scenos, sakyti kalbą...
– Jei taip bus, prakaituosiu. Tai būtų baisiausia gyvenimo akimirka (juokiasi). Su amžiumi jautrėju, gali būti ir ašarų. Bet, kaip mėgstu sakyti žaidėjams, mėgaukitės akimirka ir pasistenkite, kad nebūtų šlapimo kvapo (juokiasi).
– Jei turėtum galimybę surinkti dar vieną Lietuvos 3x3 rinktinę neapribotas nei Eurolygos, nei klubų ar rinktinės, kokia ji būtų?
– Norėčiau patikrinti kaip gerai 3x3 krepšinyje atrodytų mūsų perspektyviausi jauni krepšininkai. Į išplėstinę ateities rinktinės stovyklą kviesčiau Liutaurą Lelevičių, Ąžuolą Tubelį, Augustą Marčilionį, Deividą Sirvydį, Mantą Rubštavičių ir Dovydą Butką.
– „Kažkur Matytų“ laidoje „Šok į profo kedus“ aptarėte įprasto krepšinio legendų pagerbimą – marškinėlių iškėlimą į arenos palubes. Ar jau turime 3x3 krepšinio legendų? Kaip pagerbti siūlytum jas?
– Mindaugas Budzinauskas, Ovidijus Varanauskas, Kamilė Nacickaitė. Yra vertų. Bet marškinėliai – salės krepšinio reikalas. 3x3 krepšinis kitoks, žaidžiamas atvirose erdvėse. Aš už tai, kad legendomis tapusius ar tapusias pagerbtų jų vardais pavadindami lauko krepšinio aikšteles. O jei kada nors kas nors užsinorės pagerbti mane mane ir nežinos kaip, lai pavadina Kėdainiuose gatvę mano vardu. Įsigyčiau namą adresu Dainiaus Novicko g. 41 (šypsosi). 41 – mano marškinėlių numeris nuo Dirko Nowitzkio debiuto NBA dienos.
– Modestas Paulauskas, Arvydas Sabonis, Gintaras Einikis, Paulius Jakūnas ir tu. Lietuva turi penkis krepšininkus, apie kuriuos pastatyti filmai. Kaip jautiesi vienoje lentynoje su tokio kalibro vyrais?
– Jaučiuosi labai gerai, bet vis grįžta vidinis klausimas, ar vertas aš to filmo. Jei žmonės norėjo pastatyti filmą, vadinasi, kažkam reikėjo. Filmo kūrėjai Rimvydas Čekavičius ir Julius Bliūdžius įtikino, kad reikia parodyti kelią nuo gatvės iki 3x3 olimpo. Gavosi labai neblogas produktas. Po premjeros gavau daug gerų atsiliepimų, o nematę teiraujasi, kur gali pamatyti.
– Pasiteirausime ir mes. Kur galima pamatyti filmą „Aš esu Dainius Novickas“?
– Mano žiniomis, filmas laukia debiuto kino festivaliuose. Tik po to bus galima parodyti visiems kitiems. Toks gyvenimas, tokios taisyklės.
– Prieš 13 metų mėgėjų lygos rungtynėse suvertei 152 taškus. Kaip aikštėje atrodai dabar?
– Dabar iš manęs liko tik vidutiniškai 22 taškais ir 35 efektyvumo balai. Su sąlyga, kad atvyksiu rungtynes.
– Kaip atrodo kiti kažkur matyti? Ar yra vertų Dainiaus Novicko perdavimų?
– Šiemet sustiprėjom, atėjo didelių vardų. Tad buvusiems profesionalams turime įrodyt, kad ir mes ne nykštukai, kad ir mes galim įmest į krepšį. Teks padaryti dar vieną gerą susėdimą ir paaiškinti profams mėgėjų krepšinio taisykles, žaidimo niuansus, o jei ir to nesupras, teks pasakyti Novicko tiesą (juokiasi).
– Šiame sezone su „Kažkur Matytais“ lipai ant TV bokšto, solidžiai atidarėte sezoną, reguliariai išbandote kitas sporto šakas. Kuo dar ypatinga ši komanda?
– Mūsų stiprybė – užklasinėje veikloje. Ji vienija. Per tiek metų tapome ne tik krepšinio komanda, bet ir draugais, bendruomene. Skambinamės, susitinkam, traukiam per dantį, laidas filmuojam. Smagu, kai gali Paul de Miko ne tik per Youtube pamatyti, bet ir sutikęs nosį nuspausti.
– Ko dar trūksta šiai komandai?
– Trūksta Lavrinovičių ir pirtelės. Sudėtyje broliai yra, bet aikštėje šiame sezone dar nepasirodė.
– Paskutinėje „Šok į profo kedus“ laidoje išbandėte dziudo. Gal tiksliau, dziudo išbandė jus. Koks jausmas, kai merginos meta per petį kaip nori?
– Visai nieko. Retai būnu mėtomas, gal dėl to patiko. Baisiausia buvo nesulūžti per alkūnes ir kelius. Supratau, kad pirmiausia reikia išmokti ne kovoti, o griūti. Patiko, kad dziudo – ne tik kovos menas, bet ir ramybė, susikaupimas, pagarba priešininkui. Pabandžiau, patiko. Dabar jau nebijočiau griūti. Mielai dar kartą sudalyvaučiau tokioje treniruotėje.
– Teko sukovoti su komandos draugais. Vieną įveikei, nuo kito prasileidai.
– Baikit, baikit. Pagavau, permečiau, paslydau, prispaudė, veidą nubrozdino. Buvo baimė prieš kovas, bet pamačiau, kad čia nėra ko bijoti. Dabar būtų kitaip (juokiasi).
„Kažkur Matyti“ – žinomų žmonių krepšinio komanda, per 13 gyvavimo metų virtusi stipria bendruomene. Paul de Miko, Rytis Kazlauskas, Adomas Grinius, Edgaras Eidėjus, Haris Zenkovas, Ignas Grinevičius, Karolis Tiškevičius, Jonas Elvikis, Gedas Saročka, Tadas Juodsnukis – reguliariai, o Donatas Montvydas, Virginijus Sinkevičius, Jonas Mačiulis, broliai Lavrinovičiai, Vaidas Baumila, Vidas Bareikis, Edis Matusevičius – karts nuo karto: tai „Kažkur Matytų“ sudėties grietinėlė.
