Pirmoji pažintis su Amerikos lietuviais
1935 m. rugpjūčio 17 d. Vyrai. Pasaulio lietuvių sporto šventė. Lietuva – Amerikos lietuviai 5:36 (5:21).
Lietuva: Andrulis, Žalkauskas, Vaitkus, Grešnovas, Stankevičius, Zaroskis, Daukša, Abramikas, Šodė, Bulzgys, Ilgūnas, Heiningas, Sinickas, Kepalas, Malinauskas, Žeruolis.
Amerikos lietuviai: Barškis, Budrikas, Kriaučiūnas, Lauraitis, Lukas, Petrulaitis, Savickas, Šedvilas, Janzonaitis.
Pirmieji Lietuvos krepšininkai buvo savamoksliai. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje mūsų šalies sportininkai žaisti krepšinį daugiausiai mokėsi iš užsienietiškų vadovėlių ir negausių į lietuvių kalbą išverstų metodinių straipsnių, šio bei to pasimokė per draugiškas rungtynes su latviais. Tačiau net ir ryšiai su lietuvius gerokai aplenkusiais kaimynais dar buvo silpni, todėl galima teigti, kad Lietuvos krepšininkai iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio virė savo sultyse.
Jei Lietuvos futbolo rinktinę jau trečiajame dešimtmetyje treniravo užsieniečiai, tai krepšinis tokios prabangos negalėjo sau leisti. Labai ilgai Lietuvoje nebuvo nė vieno gilesnių teorinių ir praktinių žinių įgijusio krepšinio trenerio, tad krepšininkai daugiausiai mokėsi iš savo klaidų.
Padėtis pradėjo keistis tik 1935 metais. Lūžio tašku tapo tais metais surengtas pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, per kurį į Lietuvą sugužėjo šimtai išeivių bei jų palikuonių iš kitų Europos šalių, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Tarp atvykusių iš JAV buvo ir keletas patyrusių sportininkų, kurie dalyvavo rugpjūčio mėnesį kartu su kongresu surengtoje nedidelėje sporto šventėje.
Per sporto šventę Lietuvos krepšininkai pirmą kartą susitiko su JAV krepšinio mokyklos atstovais ir gavo pirmąsias visiškai kitokio krepšinio pamokas. Pasimokyti buvo iš ko, nes 1935 metų vasarą tėvų gimtinę pirmą kartą aplankė ir Edvardas Kriaučiūnas (už Atlanto geriau žinomas Edo Krausės pavarde), kuris buvo viena ryškiausių XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio JAV studentų krepšinio žvaigždžių. Amerikoje ir anuomet, ir dabar E.Kriaučiūnas-Krause yra daug garsesnis negu lietuvių kilmės olimpinis čempionas Pranas Lubinas.
1935 metų rugpjūčio 15–17 dienomis per Pasaulio lietuvių kongreso sporto šventę Kaune vyko lengvosios atletikos, plaukimo, futbolo, tinklinio, bokso ir krepšinio varžybos. Krepšininkai turėjo žaisti Kariuomenės stadione, bet dėl lietaus rungtynės buvo perkeltos į Kūno kultūros rūmų salę (dabar Lietuvos sporto universiteto salė).
Trumpame vyrų krepšinio turnyre rungtyniavo trys komandos. Ir žiūrovai, ir varžovai aikčiojo iš nuostabos stebėdami Amerikos lietuvių žaidimą. Svečiai iš už Atlanto beveik nesistengdami nugalėjo Lietuvos rinktinę 36:5 (21:5) ir Latvijos lietuvių komandą 49:9 (24:2), o Lietuvos rinktinė įveikė Latvijos lietuvius 28:2 (10:2).
„Sporto dienos programa buvo baigta įdomiausiomis krepšiasvydžio rungtynėmis, kur Amerikos lietuviai parodė aukštą žaidimo klasę. Reikia sakyti, kad tik „parodė“, o nežaidė, nes jei būtų žaidę, tai rungtynių rezultatai būtų daug didesni nežiūrint, kad ir dabar, esant kėliniui tik po 10 min. amerikiečiai tiek daug krepšių įmetė“, – pirmąjį Lietuvos krepšinio sąlytį su užjūrio tautiečiais aprašė „Lietuvos aido“ dienraštis (1935 m. rugpjūčio 19 d.).
„Amerikos lietuviai parodė aukštą žaidimo klasę, ir mūsų sportininkai turėjo progos iš jų daug ko pasimokyti“, – rašė „Jaunosios kartos“ savaitraštis (1935 m., Nr. 34).
Iškart po Pasaulio lietuvių kongreso keli JAV sportininkai, tarp jų – E.Kriaučiūnas, per Prancūziją išvyko namo. Kiti Amerikos lietuviai kelias savaites užtruko Lietuvoje ir sužaidė dar trejas draugiškas rungtynes su komandomis, sudarytomis iš Kauno krepšininkų. Svečiai visas trejas rungtynes laimėjo keliasdešimties taškų skirtumu.
„Amerikos lietuviai krepšiasvydininkai turi visas gerąsias savybes: staigus tempas, greitas perdavimas ir geras metimas į krepšį, ko mūsiškiam labai trūksta. Dar pažymėtina, kad Amerikos lietuviai žaidžia labai švelniai. Mūsų krepšiasvydininkai iš jų daug gali pasimokyti ir, be abejo, tie keli susitikimai neliks be pasėkų. Žiūrovams maloni pramoga pamatyti tikruosius krepšiasvydininkus. Be to, čia nereikia jaudintis: abeji lietuviai“, – galimybėmis pasimokyti iš Amerikos lietuvių džiaugėsi „Ryto“ dienraštis (1935 m. rugpjūčio 23 d.).
Lietuvos sporto vadovai brandino dar vieną įdomią mintį. Jie norėjo surengti Amerikos lietuvių ir pirmosios Europos čempionės Latvijos rinktinės draugiškas rungtynes. Kūno kultūros rūmai (KKR) išsiuntė kvietimą Latvijos sporto vadovybei, bet kaimynų atsakymas buvo neigiamas. Galbūt baimindamiesi patirti nesėkmę ir sugadinti stipriausios Europos komandos reputaciją, o gal tiesiog nenorėdami žaisti ankstyvą rudenį, kol krepšinio sezonas dar neprasidėjo ir krepšininkai nebuvo tinkamai pasiruošę, latviai kvietimo nepriėmė.
Pasak pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso rengėjų, „svarbiausias kongreso tikslas buvo sustiprinti vienybės ryšius tiek tarp išeivijos, tiek tarp atskirų išeivijos kolonijų, tiek apskritai tarp visų lietuvių“. Krepšinio pavyzdys rodo, kad šis tikslas buvo pasiektas. Būtent 1935 metais, per Pasaulio lietuvių kongresą, Lietuvos sporto vadovai padėjo vaisingo bendradarbiavimo su lietuvių kilmės JAV sportininkais pamatus. Šio bendradarbiavimo vaisius Lietuvos sportas skynė per 1937, 1938 ir 1939 metų Europos pirmenybes, kuriose Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė dukart tapo žemyno čempione, o moterų rinktinė – vicečempione.
Po kongreso dauguma svečių iškeliavo namo. Tačiau iš Lietuvos išvyko ne visi Amerikos lietuviai. Kūno kultūros rūmų vadovams pasiūlius, du amerikiečiai plaukikas Konstantinas Savickas ir boksininkas Jonas Knašas liko Lietuvoje ir treniravo istorinės tėvynės sportininkus. Nors krepšinis nebuvo nė vieno iš jų pagrindinė sporto šaka, tiek beveik metus Kaune gyvenęs K.Savickas, tiek Klaipėdoje įsikūręs ir Lietuvoje per nelaimingą atsitikimą žuvęs J.Knašas treniravo ne vien plaukikus ar boksininkus, bet ir krepšininkus.
Teisės daktaro laipsnį įgijęs K.Savickas neturėjo krepšinio trenerio išsilavinimo. Tačiau mokydamasis Evanstono (Iljinojus) Šiaurės Vakarų universitete jis žaidė šios aukštosios mokyklos krepšinio komandoje ir Amerikoje teorinių bei praktinių krepšinio žinių sukaupė daugiau nei bet kuris Lietuvos krepšininkas, o gal net daugiau negu visi Lietuvos krepšininkai kartu sudėjus.
Gyvendamas Lietuvoje K.Savickas ne tik treniravo krepšininkus, bet ir vadovavo krepšinio trenerių-instruktorių ir teisėjų kursams, kuriuos KKR rengė tiek Kaune, tiek provincijos miestuose.
„Abu jie (dr. Savickas Kaune ir vėliau provincijoje, o Knašas Klaipėdoje ir vėliau Kaune) atsidėję dirbo su mūsų sportininkais. Jų dėka, ypatingai pažengė mūsų krepšiasvydininkai, kurie buvo supažindinti su amerikiečių žaidimo stiliumi, o ir pats tas žaidimas buvo gerokai sukultūrintas. Be to, jie pamokė mūsų sportininkus ir kitų šakų – orasvydžio, plaukimo ir kt. Per palyginti trumpą laiką jų darbo vaisiai aiškiai pastebimi. Jie mūsiškiams sportininkams stiprus akstinas mūsų sporto progresui“, – išlydėdamos K.Savicką dėkojo „Lietuvos žinios“ (1936 m. liepos 22 d.).
