„Va, pažiūrėk, kaip gražiai bėga. Ir aš taip norėčiau.”
„Tai bėk”, - drėbtelėjau.
„Aha, galvoji, taip paprasta?”
Na, kai pagalvoji, paprasta. Imi ir bėgi. Bet kitą vertus, kai pasižiūri aplink (tiek pro langą, tiek pro kompiuterio langą), pasidaro baisu: tai koją ne taip statysi, tai batus ne tokius išsirinksi – o su paprastais (be „pure”, „fusion”, „turbo” pavadinime) juk negalima.
Tai ko gi bijome?
Negražiai atrodysiu
Gali būti visko. Kiekvienas kūnas skirtingai reaguoja į krūvį. Todėl rausvi žandai ar truputį ašarotos akys – nieko blogo. Svarbiausia, kad ta spalva nepereitų į mėlyną, baltą ar šių spalvų atspalvius. O to išvengsite pasirinkę tinkamą krūvį. Geriausia bėgti tokiu tempu, kad, prireikus, galėtumėte kalbėti rišliai ir netrūktų oro.
Kita, kiek labiau apčiuopiama priemonė – apyrankė arba laikrodis su pulsometru. Jis parodys, ar neperžengiate ribos, t.y. anaerobinio slenksčio, kuomet širdis išeina ne tik iš komforto zonos, bet ir iš proto. Aišku, tai jau kiek didesnė investicija. Bet jis tiksliau nei būrėja pasakys, ką ir kada reikėtų padaryti, kad jaustumėtės gerai ir būtumėt sveiki. Ir ne vieną kartą, o kiekvieną minutę.
Šiais išmaniųjų technologijų laikais, pasirinkimas yra kur kas didesnis, o svarbiausia technologija yra pulsomatis – širdies dūžių skaičių matuojantis įtaisas.
Jūsų širdies dūžių skaičius per minutę gali suteikti labai daug informacijos. Pirmiausia, jis parodo, kaip intensyviai dirba organizmas ir koks krūvis tenka svarbiausiam raumeniui – širdžiai. Antra, pagal tam tikrą pulso dažnių amplitudę širdžiai tenkantis krūvis dažniausiai suskirstomas į penkias zonas, į kurias orientuojamasi renkantis treniruotės intensyvumą. Dar vienas pranašumas – kai širdies dūžių skaičius stebimas esant ramybės būsenos, pagal jį galima vertinti bendrą fizinį pajėgumą ir organizmo nuovargį.
Tikrai negražiai atrodysiu
Na taip, ne visi gimę būti dizaineriais, stilistais. Bet dabar, kai beveik kiekvienas drabužių ženklas turi savo sportinių drabužių liniją, o technologijos leidžia atrasti savo stilių, iš tiesų sunkoka atrodyti „ne į temą“. Kuo toliau, tuo labiau bėgimo ir parkų takai tampa labiau mados podiumu nei tiesiog bėgiojimo vieta.
Drabužius reikėtų rinktis adekvačiai: pagal metų laiką, orą, kur ir kiek ruošiatės bėgti. Galbūt ir nereikia turėti atskiros spintos sportiniams drabužiams (nebent tai tavo ir darbo, ir laisvalaikio apranga), bet turėti kelis kokybiškus komplektus – tikrai verta.
Bet kokiu atveju, reikėtų nepamiršti, kad pirmiau – patogumas. Grožis – paskui.
Tiesa ta, kad visi rimčiau bėgiojantys (ir bėgiojančios) kelyje patampa vyrais: kad ir kokio gražumo būtų tos naujos kelnės ar bateliai, niekas jų nepastebės. Jie labiau koncentruojasi į bėgimą ir žiūri į kelią, o ne aprangą. Na gerai, ir į savo tempą.
Nemoku bėgti
„Kaip tai nemoki?,– paklausiau. – Juk bėgioji ilgiau nei aš vaikštau.“
O pasirodo ji nemoka bėgti. Po dvidešimties metų, Jurga sužinojo, kad nemoka bėgt. Pėda pakrypus, dubuo perkrautas. Bet sąskaitoj – ne vienas laimėjimas. Kaip ir traumų.
Kuo toliau, tuo labiau visi kalba apie taisyklingą bėgimą, jo svarbą bėgime. Taip, tai yra svarbu. Ypač žinant tai, kad ne visi yra gimę bėgti. O vaikystės randai ant kelių, alkūnių ar smakrų gali turėti šiokį tokį palikimą ir įtakos bėgimui.
Bet nieko baisaus. Net ir sportinės avalynės parduotuvėje gali nueiti ir sužinoti, kaip bėgi ir kodėl vis dėlto po bėgimo skauda ne raumenis, o kelius. Bet, aišku, visuomet yra geriausia kreiptis į specialistus.
Ir... visada gali prisijungti prie profesionalių bėgimo klubų, kuriuose išmoksi ne tik bėgti, bet ir rasi naujų bendraminčių.
Bėgu per lėtai
Kas yra greitai? Kas yra lėtai? Jei lyginsimės su naujuoju pasaulio maratono rekordu (2:00:24), taip, tuomet lėtai. Bet taip pat lėtai bėga dar kokie 6 mlrd. žmonių.
Greitis, ištvermė yra treniruojami. Todėl vienintelis patarimas – pradėkite po truputį. Ir sekite savo širdį. Ji pasakys, kada jau galima greitėti. O po mėnesio nuoširdaus darbo pamatysite, kaip tą patį atstumą įveiksite ne tik greičiau, bet ir lengviau. Kantrybės.
Atbėgsiu paskutinė arba nebaigsiu trasos
V. Jei bijote trasos, pasirinkite tą, kurią tikrai įveiksite. Pažadas, kad nubėgsite rugsėjį maratoną, kai dar gegužę sunkoka nubėgti kilometrą, yra blogiausia, ką galite pažadėti. Profesionalai ir net mėgėjai, tokiems startams ruošiasi metus (arba mažiausiai pusę metų intensyvaus darbo, jei fiziniai rodikliai yra geri). Ir čia apie tinginiavimą jau reikėtų pamiršti.
O kaip pasirinkti, kiek bėgti? Banalu, bet... klausyti širdies. Ji parodys, kiek jūs galite ištverti.
O tam, kad ištvertumėte trasą, nepamirškite prieš lemiamą dieną pailsėti ir pasistiprinti. Aišku, tai nereiškia 12 val. trukmės pagulėjimą ant sofos su traškučiais ar makaronais. Bet reikia nepamiršti, kad varžybos pareikalaus daug jėgų. O jei be pertraukos bėgiosite didelius atstumus ir varginsite organizmą, varžybų dieną jis gali užsispirti ir vidury trasos tiesiog sustabdyti jus. Ar skausmo, ar jėgų trūkumo ar kvėpavimo sutrikimu.
Apskritai, svarbu nepamiršti atsistatyti. Kai nuėjau pas kinezeterapeutą su kojos skausmu, jis paklausė, ką dariau.
„Na, prasibėgau bekele 40 km. Paskui kitą dieną nieko nedariau, vaikščiojau. O dar kitą turėjau sunkią intervalinę treniruotę miške“, - pasakiau.
Gydytojas paklausė: „O kiek dienų turi per savaitę poilsio?”
„Vieną. Dirbu trenere, vedu treniruotes, tai nelabai gaunas”, - šypsojausi.
Jis nusijuokė: „Suprask, jei nebus poilsio, nebūsi nei trenere, nei bėgike. O dabar mėnuo nedarbingumo, jokio bėgiojimo, tempimai ir minimalūs judesiai.”
Tad jei vieną dieną turėjote didelį krūvį, kita turi būti skirta atsistatymui, t.y. fizinei veiklai, kuri priverstų dirbti širdį iki 140 dūžių per minutę.
Tad kad ir kokio ilgumo būtų trasa, 4,2 km, 10 km, pusė ar visas maratonas, kiekvienas atstumas reikalauja pasiruošimo. Nepamirškite to. Pasirinkite adekvačiai.
***
Kažkada Christopherio McDougallo knygai „Gimę bėgti” turėjau parašyti kažką įkvepiančio apie bėgimą. Nežinojau ką. Nuoširdžiai. Kad ir ką rašyčiau, viskas atrodė per daug banalu (iš serijos „Kiekvienas žingsnis – pergalė prieš save” ir t.t.). Kol galiausiai prisiminiau savo pradžią. Ir parašiau apie ją. Tad, kaip ir prieš kokius tris metus, galiu pasakyt tą pačią tiesą:
Be superbatelių, be patirties, be išsilavinimo, be takelio, be kelio, be lietaus, be saulės, be vėjo, be super marškinėlių (arba su), be treningo, be draugo, be leidimo, be priežasties. Tam, kad bėgtum - nereikia nieko. Tad bėgti ar nebėgti? Keistas klausimas.
