Olimpiečio dienoraštyje Rytis Sakalauskas pasakoja apie liūdnesnį nei tikėjosi gimtadienį Helsinkyje, Europos čempionate patirtą kojos traumą ir daug aistrų sukėlusį 100 m bėgimo finalą.
Šiandien Helsinkyje turėjau bėgti estafetės 4x100 m varžybose. Deja, kaip sekasi komandos draugams, jau stebėsiu tik iš stadiono tribūnų.
Visas kortas sumaišė trauma. Prieš porą dienų vos galėjau paeiti, o koją iki šiol skauda. Bet dar labiau skauda širdį dėl neišsipildžiusių vilčių.
Lietuvos sprinterių komanda pirmąsyk istorijoje iškovojo teisę dalyvauti estafečių varžybose. Tikiu, kad ir be manęs vaikinams Europos čempionate pavyks pasiekti aukštų rezultatų.
Aš dabar galiu tik spausti kumščius ir juos palaikyti iš šalies.
Rekordas. Atvykau į Helsinkį tikrai neblogos formos.
Likus 10 dienų iki Europos čempionato Rusijoje laimėjau brolių Znamenskių atminimo varžybas. Ten 100 m nubėgau per 10,08 sek. – pasiekiau geriausią laiką per visą karjerą.
Pavyko pagerinti net ir Lietuvos rekordą (10,14 sek. – Red.), tačiau oficialiai šis rezultatas nebus įskaitytas, nes Žukovsko stadione pūtė per stiprus vėjas (2,3 metro per sekundę, kai leidžiama riba 2 m per sek. – Red.).
Gimtadienis. Europos čempionato sprinterių kovos prasidėjo birželio 27-ąją. Nors tai ir mano gimimo diena, apie šventes nebuvo kada pagalvoti.
Rytą laimėjau antrąjį atrankos bėgimą 100 m įveikęs per 10,23 sek. Tai buvo trečias rezultatas tarp visų 36 dalyvių.
Pirmajame pusfinalyje likau antras ir iškart patekau į finalą. Rezultatas vėl buvo tas pats (10,23 sek.) – ketvirtas tarp visų dalyvių, tačiau tuo jau neteko džiaugtis.
Trauma. Per pusfinalio bėgimą ties finišo linija staiga sutraukė šlaunies dvigalvį raumenį. Dėl to praradau pusiausvyrą, kritau ir pasitempiau raumenį.
Iš karto pajutau skausmą, supratau, kad kažkas negerai. Tikėjausi, kad galbūt viskas nėra taip blogai, kaip pasirodė iš pradžių, tačiau pasitvirtino liūdnos prognozės.
Dar prieš finalo bėgimą Helsinkio klinikose gydytojai koją peršvietė ultragarsu. Jie nustatė nedidelį raumens įplyšimą. Gydytojai kategoriškai uždraudė bėgti finale.
Finalas. Lietuvos sprinteris pirmąsyk istorijoje pateko į finalą, todėl Lietuvos lengvosios atletikos federacijos vadovai patarė man nors simboliškai startuoti. Prieš varžybas jie bendravo su Europos čempionato techniniu delegatu.
Pats delegatas priminė, kad Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos techninėje komisijoje jau du kartus buvo svarstyta taisyklių pataisa dėl tokių situacijų.
Deja, pataisai nebuvo priarta, todėl kai sportininkas pakliūva į finalą, bet dėl traumos nepasirodo, jis tiesiog išbraukiamas iš dalyvių sąrašų.
Turėjau startuoti, kad net nebaigęs distancijos galėčiau likti finalo aštuonete. Varžybų protokole vietoj DNS (sportininkas nestartavo) šalia mano pavardės atsirado DNF (sportininkas nefinišavo).
Įspėjimas. Prieš startą bendravau su visais finalinio bėgimo dalyviais. Varžovus perspėjau, kad aš nesiruošiu bėgti, bet nestabdysiu bėgimo pirmalaikiu startu, nenorėdamas jiems pakenkti.
Deja, per varžybas nutiko neplanuotas kuriozas.
Man nepakilus nuo starto atramėlių finalo starteris pats sustabdė bėgimą. Galbūt jis pamanė, kad aš neišgirdau šūvio ir todėl nebėgau. Gal jam pasirodė, kad nesuveikė aparatūra, fiksuojanti klaidingus startus.
Taip starteris suteikė man dar vieną šansą, kurio man šį kartą tikrai nereikėjo. Finale kilo nereikalinga įtampa, o vienas varžovas iš Italijos po antrojo pirmalaikio starto net buvo diskvalifikuotas.
Atvažiavau į Europos čempionatą kovoti dėl kiek galima aukštesnės vietos, todėl nė vienam sportininkui tikrai nelinkėčiau patekti į tokią situaciją, kurią teko man patirti.
Ir jeigu ką nors įžeidė mano sprendimas pasirodyti finale, nuoširdžiai atsiprašau.
Olimpiada. Dabar mano tikslas – kuo greičiau pagyti.
Nuotaika nėra pati geriausia, tačiau reikia nusiraminti.
Svarbiausia pasiruošti olimpinėms žaidynėms.
Jeigu negalėsiu jose dalyvauti, bus labai blogai. Tačiau neprarandu vilties, kad pavyks sėkmingai atstovauti Lietuvai Londone.
