„Skaudžiai pralaimėjome Nigerijai. Analizuosime, ką padarėme ne taip, ir stengsimės klaidų nekartoti. Daugiau nėra kur trauktis, laukia žūtbūtinis ketvirtfinalis.
Reikia ir pasirengti mačui, ir pailsėti.
Išsimiegoti man pakanka 9 valandų. Jei dar valanda popietinio miego – išvis labai gerai.
Nuovargis man nepadeda užmigti. Kiti sako: esu pavargęs, krisiu ir iškart miegosiu. Bet po rungtynių susikaupęs stresas trukdo – būna, neužmiegu iki antros-trečios valandos. Ilgiau – po pralaimėjimų. Kankina nerimas, ką aš padariau blogai, kodėl nelaimėjome.
Prieš rimtas rungtynes irgi kartais būna sunkiau užmigti, bet tablečių kol kas nereikia. Prieš pat miegą stengiuosi negalvoti, kas laukia – kitaip iki paryčių prasivartyčiau. Nukreipiu savo mintis kitur, į malonius dalykus, gražius prisiminimus.
Sapnuoju aš retai, krepšinio – beveik niekada. Tiesa, būna tokia stadija prieš pat įmingant, kai snaudžiant staiga pasirodo, kad – bumbt – gaudau kamuolį. Pašoku, o aš - lovoje, nieko negaudau.
Taip man yra nutikę ir lėktuvuose, kai užsnūstu sėdėdamas ir vėl pradedu gaudyti tą kamuolį. Pabundu – žmonės žiūri ir juokiasi nesuprasdami, kas vyksta.
Per sezoną daugybę dienų praleidžiu ne namuose – stovyklose, varžybose. Po krūvių svarbu ne tik išsimiegoti. Stengiuosi daug dėmesio skirti kūnui: masažams, fizioterapijai. Keliaudami su rinktine visur turime procedūrų kambarį, kuriame gydytojai ir masažuotojai padeda atsigauti.
Kitas laisvas laikas eina bendraujant „Facebook“ ir „Skype“. „Facebook“ turiu apie tūkstantį draugų. Anksčiau priimdavau visus norinčius. Dabar jau atsirenku: nepriimu tų, kurių nepažįstu ir jie manęs nepažįsta.
Labai daug kas mane patys išmeta iš draugų. Parašo: „Ko čia apsimetinėji Jonu Valančiūnu?“ Gerai, sakau, daugiau neapsimetinėsiu.
Internete seku krepšinio naujienas, žinias iš Lietuvos, iš pasaulio – kad nebūčiau visiškai žalias. Skaitau ne užsienio, o lietuviškus portalus.“
