Futbolas – sporto pasaulio karalius. Krepšinis – lietuvių meilė. Taip mano R.Petrauskas. „Vienintelis skirtumas tas, kad krepšinyje mes galime ką nors laimėti, o futbole galime tik pažiūrėti, kaip laimi kiti”, – sakė sporto komentatoriumi tapęs profesionalus istorikas.
Lietuvoje krepšinis – kasdienis sportas. Futbolas – proginis. Taip šias sporto šakas apibūdino N.Kesminas. „Prasideda Europos, pasaulio futbolo čempionatas – tada visi mėgsta futbolą. Po to jį mėgsta tik tokie kaip mes”, – juokėsi žurnalistiką į rungtynių komentavimą iškeitęs N.Kesminas.
– Futbolo ar krepšinio rungtynes įdomiau komentuoti?
Robertas: Šachmatus, ko gero, būtų sudėtingiausia komentuoti, nes ten mažai veiksmo. (Juokiasi.) Futbolą komentuoti įdomiau, bet sunkiau.
– Komentatoriams pro akis niekas negali prasprūsti. Ar pastebite naujas sportininkų tatuiruotes, šukuosenas?
Nerijus: Turbūt yra žiūrovų, kurie tai mato ir be mūsų komentarų.
Robertas: Jeigu tribūnose parodoma graži mergina, aš ją pastebiu.
Nerijus: Bet želė suteptų Cristiano Ronaldo plaukų nepastebi?
Robertas: Ne, matau tik jo kojų poziciją.
– Kai nereikia komentuoti rungtynių, į kurias mieliau einate – futbolo ar krepšinio?
Robertas: Viešėdamas užsienyje stengiuosi patekti į didelį futbolo stadioną pažiūrėti, kaip žaidžia stiprios komandos. Lietuvoje mums tai sunkiai prieinamas reiškinys.
Užtat pas mus visada galima žiūrėti krepšinį.
Nerijus: Vilniaus „Lietuvos ryto” ir Kauno „Žalgirio” kovų atmosfera niekuo nesiskiria nuo geriausių pasaulinio lygio krepšinio rungtynių. Nepakartojamas jausmas, kai sėdi pilnoje arenoje, stadione.
Robertas: Čia kaip seksas dviese ir grupinis. Stadione būna grupinis, o namie – dviese. (Juokiasi.) Stadione, arenoje esi kartu su visais, jauti bendrą atmosferą. Tačiau nėra pakartojimų, paaiškinimų, patogumų, prie kurių esi pripratęs.
– Kodėl alus – neatsiejamas sporto aistruolių atributas?
Nerijus: Futbolas – populiariausias žaidimas. Alus, ko gero, populiariausias gėrimas.
Su degtine savo pasirodymą gali baigti 30-ąją kėlinio minutę. Didelė tikimybė, kad pratęsimo ar vienuolikos metrų baudinių nesulauksi.
– O moterys ir futbolas kaip nors siejasi?
Nerijus: Negali sakyti, kad nėra sankirtos taškų. Teko girdėti, kaip keturios merginos aptarinėja futbolą. Aišku, pirmiausia Fernando Toresą, Diego Forlano – gražius futbolininkus.
Futbolo taisyklės suprantamos bet kam. Tiesa, esu sutikęs moterų, kurios net po devyniasdešimt penkto aiškinimo vis tiek nesupranta, kas yra nuošalė. (Juokiasi.)
Robertas: Kur vyrai, ten ir moterys. Ir atvirkščiai. Nėra taip, kad visi vyrai stebi rungtynes, o visos moterys laukia, kada jie sugrįš į normalų gyvenimą.
– Kodėl niekuomet nepasikviečiate moterų padėti komentuoti rungtynių?
Nerijus: Man dar nė viena nesisiūlė.
Robertas: Negali atspėti iš akių, ko moteris nori. Apskritai atspėti, ko nori moteris, labai sunku, nes dažniausiai ji pati nežino, ko nori.
– Ar mylimos moterys nepriekaištauja, kad dažnai jūsų dėmesį prikausto futbolas, krepšinis, o joms to dėmesio tenka kur kas mažiau?
Robertas: Aš savo moterį stengiuosi į krepšinio čempionatus vežtis kartu. Tai nereiškia, kad Vaida žiūri rungtynes. Bet su šalimi susipažįsta. Šią vasarą po ilgos pertraukos nekomentuoju nė vienų varžybų. Bet visas transliacijas stebiu per televizorių namie.
Nerijus: Per 1978 metų futbolo čempionatą man tėvai pasakė: „Jeigu bus pratęsimas, nebežiūrėsi – eisi miegoti.” Tada man buvo septyneri. Nuo to laiko nieko panašaus nesu girdėjęs. (Juokiasi.)
Robertas: Man mažam didžiausia bausmė būdavo, kai neleisdavo žiūrėti futbolo ar krepšinio rungtynių. Bet būtų keista, jei taip elgtųsi ir žmona.
Nesuprasčiau, jei pasakytų: „Krepšinis arba aš.”
– Mylimos moterys su jumis kartu stebi rungtynes ar lekia susitikti su draugėmis? Gal kartais savo įžvalgomis jos nustebina net profesionalius komentatorius?
Nerijus: Man taip nėra buvę.
Robertas: Mano Vaida dažniausiai komentuoja ne sportą – mane arba detales, kurios prabėga mano nepastebėtos. Pavyzdžiui, futbolininkų naudojamą plaukų želė. Gal tai ir įdomu? Visai kitoks žvilgsnis.
– Kuo dar, be sporto, domitės?
Nerijus: Stengiuosi kasdien valandai kitai į rankas paimti knygą. Net kai namo grįžtu nusikalęs kaip šuo. Grožinė literatūra padeda pravalyti smegenis.
Robertas: Šiemet komentavau tik 16 rungtynių. Dabar tai – malonumas, kurio laukiu. Aš negaliu sėdėti nieko neveikdamas. Prisigalvojau vesti „Proto mūšius”, rašau antrą knygą.
– Patys pagainiojate kamuolį?
Nerijus: Stengiuosi bent porą kartų per savaitę pažaisti futbolą. Dar įpinu tinklinį ar stalo tenisą. Ledo ritulio senokai nežaidžiau, bet vis kyla minčių vėl pradėti. Pačiam žaisti visai kas kita nei komentuoti.
Robertas: Dabar esu šiek tiek užleidęs sportą. Pastaruoju metu dirbu kabinetinį darbą – nuo ryto iki vakaro rašau knygą. O vakarais stebiu sporto transliacijas. Pašnekėti lengviau nei pačiam sportuoti.
– Jūsų atžalos domisi sportu?
Nerijus: Su sūnumi kartais kartu žiūrime rungtynes. Su dviem dukromis – kol kas ne. Rungtynių nematyčiau – tektų jas gaudyti.
Robertas: Vyresnioji duktė nelabai linkusi į sportą. O mažąją nuo mažens pratiname. Nuo dvejų metų kartu vežamės į krepšinio rungtynes. Pamačiusi trispalvę Kotryna jau žino, kad reikia šaukti „Lietuva”.
Bet kai tėtis grįžta namo ir įsijungia futbolą, Kotryna neapsidžiaugia. „O mama mia, ir vėl futbolas”, – atsidūsta keturmetė.
– Nuo vaikystės svajojote būti sporto komentatoriais?
Nerijus: Kiek save pamenu, tiek komentuoju. Net ir žaisdamas stalo žaidimus negalėdavau patylėti.
Jei neleistų šnekėti per televizorių, ieškočiau, kur kitur pakalbėti – būčiau gidas, muziejininkas ar mokytojas. Amžius toks, kad geru staliumi ar drabužių diziaineriu nebetapčiau.
Man labai tinka posakis: „Susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti.” Beje, kaip ir daugelis komentatorių, pirmuosius porą metų sirgau žvaigždžių liga. Atrodė, tau davė mikrofoną, tu gali viską.
Robertas: Aš irgi nuo mažens ne tik žaisdavau, bet ir komentuodavau. Draugai mane paskatino dalyvauti konkurse į komentatoriaus vietą.
Važiuoji į pasaulio krepšinio čempionato finalą, nereikia pirkti bilietų, gyveni gerame viešbutyje ir už tai dar gauni pinigų. Kur rasi geriau?
– Sportininkai po pralaimėtų varžybų kartais lieja ašaras. Ar jūs esate verkę, kai pralaimi palaikoma komanda?
Robertas: Esu ne vieną ašarą išliejęs – ir liūdesio, ir džiaugsmo. Jeigu myli, negali nepykti, nesijaudinti.
Nerijus: Aš po sporto varžybų verkiau tik vaikystėje, kai 1982 metais pasaulio futbolo čempionato finale vokiečiai pralaimėjo italams. Robertas tada neverkė – jis palaiko Italijos futbolo rinktinę.
