Sovietų melo imperijai – legendinio didmeistrio V. Korčnojaus matas (I)

GRĖSMĖ. KGB buvo parengusi planą, kaip nužudyti V. Korčnojų, jeigu jis būtų tapęs pasaulio čempionu.

V.Korčnojaus likimas pranoksta Holivudo filmų scenarijus.<br>V. Ščiavinskas.
V.Korčnojaus likimas pranoksta Holivudo filmų scenarijus.<br>V. Ščiavinskas.
Daugiau nuotraukų (1)

Giedrius Janonis ("Lietuvos rytas")

Jul 14, 2012, 9:30 PM, atnaujinta Mar 18, 2018, 3:52 AM

Vakaruose iki šiol ne vienas istorikas įsitikinęs, jog būtent jis išprovokavo Sovietų Sąjungos „perestroiką“. Prieš 36-erius metus metęs iššūkį totalitarinei sistemai ir pasirinkęs laisvę Viktoras Korčnojus tapo legendine asmenybe ne tik šachmatų pasaulyje.

Lietuvoje jo legenda šią vasarą pasipildė dar viena detale.

Kelionės į Vilnių išvakarėse V. Korčnojus savo namuose krito ir stipriai susižeidė. Tačiau kitą rytą nusipirkęs invalido vežimėlį 81-erių didmeistris kartu su žmona jau lipo į lėktuvą.

„Jis – žodžio žmogus, todėl tiesiog negalėjo sulaužyti duoto pažado atvykti“, - neslėpė legendinį šachmatininką į Lietuvą pasikvietęs Mikhailas Rositsanas.

„IDW Esperanza Resort“ šeimininkas savo valdose prie ežero Aukštadvario nacionaliniame parke vieną vasaros savaitgalį suorganizavo specialų žaibo turnyrą, skirtą prieš 100 metų Vilniuje įvykusiam pirmajam šachmatų turnyrui paminėti.

„Nuo šiol šis turnyras vyks kasmet. Ir jis turės Viktoro Korčnojaus vardą“, - pažadėjo nei blaivaus proto, nei subtilaus žydiško humoro iki šiol nepraradusia asmenybe besižavintis Lietuvos verslininkas.

Prieš 36-erius metus metęs drąsų iššūkį Sovietų Sąjungos valdžiai V. Korčnojus atlaikė ne vieną likimo smūgį.

Jį persekiojo KGB, o SSRS pasilikusią šeimą terorizavo sovietų valdžia, į varžovų stovyklą perbėgo ne vienas buvęs draugas, tačiau nei asmeninę laisvę pasirinkęs didmeistris, nei jį dabar visur lydinti žmona Petra, 10 metų praleidusi Vorkutos lageriuose, neišdavė savo principų.

„Džiugu, kad tokio masto asmenybė užsuko į mūsų Europos kampelį. Jūs leidote dar sykį prisiminti daug mūsų bendros istorijos dalykų, kurių neįmanoma užmiršti. Jūsų kova su už minties laisvę, už kultūros laisvę ne vienoje širdyje pasėjo savo vaisius“, - neslėpė rusiškai ta proga prabilęs Vytautas Landsbergis.

Europos parlamentaras prisiminė, jog dar 1948-aisiais V.Korčnojui Taline pralaimėjo vieną partiją, tačiau šį kartą nesiryžo revanšui prieš aktyviai iki šiol vis dar rungtyniaujantį vyriausią didmeistrį šachmatų pasaulyje.

Aplošęs tuziną lietuvių V.Korčnojus „Lietuvos rytui“ davė išskirtinį interviu apie bet kurio Holivudo filmų scenarijų pranokstantį savo likimą.

- Sulaukęs 81-erių vis dar žaidžiate šachmatais profesionalų turnyruose visame pasaulyje. Ar stulbinantis jūsų ilgaamžiškumas – tai įrodymas, jog žmogaus smegenų galimybės iš tiesų yra beribės?

- Tai tikra tiesa. O geriausi mano sirgaliai – mano kartos žmonės.

Jiems ir rodau pavyzdį, kaip nereikia savęs per anksti nurašyti. Noriu visiems savo bendraamžiams suteikti vilties, jog mums dar per anksti pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo.

– Jūsų karjeros pavyzdys Vakarų žiniasklaidoje dažnai pateikiamas kaip kovos su Alzheimerio liga simbolis. Ar tokie palyginimai ir straipsniai neįžeidžia?

- Amžius – sudėtingas dalykas. Tokia ligos perspektyva taip pat matosi horizonte.

Skaitau laikraščius, žinau, kuo sirgo Ronaldas Reiganas (buvęs JAV prezidentas – Red.). Tikriausiai jis daugiau už mane dirbo – ir politikoje, ir ekonomikoje, bet irgi neišvengė savo amžiaus bėdų.

Jaučiu, kai kasdien vyksta nuolatinis atminties praradimo procesas. Aišku, jis dar nepasiekė tokio laipsnio, kaip kad buvo pas R.Reiganą, tačiau faktai yra akivaizdūs.

Mano FIDE koeficientas krinta žemyn.

Geriausiais laikais jis buvo apie 2700 (1979 m.: 2695 – Red.), o dabar jau – 2540, nepaisant visos to paties koeficiento infliacijos per pastaruosius metus.

Kažkas atmintyje lieka, bet daug dalykų dingsta visiems laikams.

- Kaip bėgantys metai keičia šachmatininko mąstyseną?

- Aišku, aš toliau treniruojuosi.

Pripratau dirbti tiek, kiek tęsiasi šachmatų partija. Kažkada ji užtrukdavo penkias valandas, dabar – keturias ar net mažiau, bet aš stengiuosi kasdien treniruotis po keturias valandas.

Tačiau nepriklausomai nuo to, kiek aš treniruojuosi, procesas smegenyse vyksta. Pamažu pamirštu tai, ką dar visai neseniai žinojau ir ruošiausi pritaikyti žaisdamas.

Gali valgyti naudingus dalykus, kurie stiprina atmintį, tačiau vis tiek kažkas pastoviai pamažu dingsta iš atminties.

- Prieš 36-erius metus pabėgote iš Sovietų Sąjungos, nors tuomet net Vakaruose mažai kas tikėjo, jog komunistinė imperija pasmerkta žlugti. Kas paskatino padaryti lemtingą viso gyvenimo sprendimą?

- Žmogus turi subręsti tokiam žingsniui.

Pirmąsyk man pasiūlė bėgti dar 1965-aisiais. Tačiau tuomet dar buvau per žalias.

1976-aisiais jau pabėgau visiems laikams. Aš neturėjau jokių politinių tikslų ir politinių ambicijų. Siekiau ir ieškojau tik laisvės. Man niekuomet netrūko profesinių ambicijų. Bet SSRS šachmatų sistemoje buvau nurašytas. Kai A.Karpovas pirmąsyk tapo pasaulio čempionu, pajutau, kad čia esu niekam nereikalingas ir jau neturiu jokių galimybių užlipti į viršūnę.

Po vieno turnyro Roterdame likau Olandijoje. Kreipiausi į policiją, prašydamas politinio prieglobsčio. Bet olandai man jo nesuteikė, nes jie tikriausiai bijojo SSRS valdžios reakcijos. Man davė tik leidimą gyventi.

Niekas net neįsivaizdauja, kaip pasaulis tuomet bijojo sovietų valdžios ir armijos.

O po pirmojo mačo su A.Karpovu Filipinuose, Leonido Brežnevo nurodymu iš manęs buvo atimta SSRS pilietybė.

Tai man padėjo: Šveicarijoje pagaliau gavau politinį prieglobstį. Kodėl būtent Šveicarijoje? Nes čia susitikau moterį, su kuria gyvenu iki šiol.

- Kodėl tapote SSRS priešu Nr.1?

- Noriu pabrėžti, jog gyvendamas SSRS nebuvau joks disidentas. Bet to po, kai likau Vakaruose, sovietų valdžia prieš mane ir mano šeimą pradėjo tikrą karą.

Skirtingai nuo Mstislavo Rostropovičiaus ar Aleksandro Solženycino, apie kuriuos buvo galima nutylėti, apie mane SSRS spauda buvo tiesiog priversta rašyti.

Turnyruose ėmiau aplošinėti vieną po kito SSRS šachmatininkus. Protingi žmonės pamatė, kad Vakaruose galima gyventi. Jeigu turi galvą.

Ir žmonės ėmė bėgti. Ne šimtais, o tūkstančiais.

Vakaruose iki šiol populiari teorija, jog būtent mano žingsnis vėliau paskatino ir „perestrojką“. Tai tikrai ne mano, o kai kurių SSRS istorijos tyrinėtojų versija.

Kai dešimtys tūkstančių protų nutekėjo į Vakarus iš svarbiausių SSRS smegenų centrų, Michailas Gorbačiovas suprato, jog būtina daryti "perestroiką".

Buvo labai keista. Jie – sovietų valdžia – ėmė kovoti su inteligentija, kuri pradėjo sekti mano pėdomis, supratusi, jog reikia bėgti iš šalies.

Valdžia kovojo prieš mane, bet iš tiesų norėjo mano pavyzdžiu perspėti visą šalies inteligentiją. Visais būdais daužydama mane valdžia žiūrėjo atgal per petį, ar inteligentija nebijo tokio paties likimo.

- Jūsų sūnus 2,5 metų atsėdėjo SSRS kalėjime. Ar iš tiesų rašėte laišką L.Brežnevui, kad šeimos nebaustų už tėvo pabėgimą?

- Rašiau tik A.Karpovui. Žadėjau nepublikuoti knygos „Antišachmatai“, kurią jau buvau parašęs, jeigu valdžia atstos nuo mano šeimos ir daugiau jos nepersekios.

O laiškas L.Brežnevui – beprasmybė. Visi juk žinojo, kad jis jau negali mąstyti.

- Buvęs pasaulio čempionas Michailas Talis prasitarė, jog KGB net turėjo planą, kaip jus fiziškai sunaikinti, jeigu tapsite pasaulio čempionu. Ar žinojote apie tai?

- Tai tiesa. M.Talis buvo vienintelis, kuris ne tik galėjo, bet ir išdrįso tą pasakyti.

Viskas jau buvo paruošta mane sunaikinti. Jis tai pasakė prieš pat savo mirtį, prabėgus 12 metų po mano pirmojo mačo su A.Karpovu.

Pasakė man asmeniškai, kai buvome apsupti rusų ir serbų šachmatų gerbėjų.

Esu linkęs juo patikėti. M.Talis visuomet širdyje palaikė mane, nors buvo atsidūręs kitoje stovykloje.

Jį patį nuolat persekiojo nelaimės. Šeštajame dešimtmetyje gyvenome kartu Kuboje per šachmatų olimpiadą. Vieną vakarą nuėjome į barą, jis ten pašokdino vietinę merginą, bet pavydus kubietis buteliu M.Taliui praskėlė galvą.

Prieš svarbų mačą jis prarado sąmonę, kilo skandalas, ir sovietų valdžia jam niekuomet to neatleido. M.Talis buvo kelis kartus vedęs, todėl negalėjo išvažiuoti į turnyrus užsienyje.

Norėdamas žaisti toliau šachmatais, jis buvo priverstas ieškoti A.Karpovo paramos. Ir tai aš taip pat puikiai suprantu, todėl jo niekada nesmerkiau.

- Ar atsidūręs Vakaruose jautėte realią KGB persekiojimo grėsmę?

- Pirmojo mačo su A.Karpovu pabaigoje buvo viena labai nemaloni situacija Maniloje, kai turėjome su žmona ir treneriu išskristi. Aplinkui mus visą laiką zujo kažkokie žmonės su pistoletais.

Buvo akivaizdu, jog tai - Ferdinando Markoso (SSRS simpatijų neslėpusio Filipinų prezidento – Red.) žmonės, kurie yra pasiruošę su mumis susidoroti.

Jiems reikėjo tik signalo. Bet signalo nebuvo, nes aš nelaimėjau mačo.

- 1978-aisiais su A.Karpovu pirmąsyk susikovėte dėl pasaulio čempiono karūnos. Šis mačas iki šiol vadinamas skandalingiausiu per visą šachmatų istoriją. Jūsų varžovui padėjo pora dešimčių slaptų KGB darbuotojų, o Bagijo salės ketvirtoje eilėje net buvo pasodintas geriausias SSRS parapsichologijos ekspertas, turėjęs specialią užduotį jus hipnotizuoti. Ar iš tiesų nuo jo žabangų gynėtės, užsidėjęs veidrodinius akinius užtamsintais stiklais?

- Tuo metu žinojau labai nedaug apie visus užkulisius, todėl buvau kiek per naivus.

Nevisiškai teisingai supratau savo tikslus ir neatlikau visų tų darbų, kuriuos privalėjau padaryti prieš šį mačą.

Sovietinė spauda buvo labai stipri, prokomunistinė žiniasklaida net Vakaruose skleidė labai daug niekšingų gandų apie mane ir mano žmoną.

Man būtinai reikėjo pasiekti, kad informacija apie šį mačą pasiektų pasaulį iš dviejų šaltinių – sovietinio ir nesovietinio. Bet tai supratau jau per vėlai.

SSRS visais laikais ne tik vystė šachmatus, bet ir ieškojo būdų, kaip sutrukdyti kitiems laimėti.

Parapsichologijos klausimas realiai egzistuoja, nors ji oficialiai ir nepripažįstama.

Bagijuje A.Karpovui iš tiesų padėjo vienas toks veikėjas Zucharius. Mano dėka jis gavo tiek reklamos, jog kai kas net manė, jog mačą laimėjo ne A. Karpovas, o Zucharius. Dėl to jie vėliau ir išsiskyrė, nes A.Karpovui buvo ypač nemalonios tokios kalbos.

Bet kiekviena lazda turi du galus.

Kai A.Karpovas jau žaidė pirmąjį mačą su Gariu Kasparovu, šis pralaimėjo penkias partijas. G. Kasparovo treneris Aleksandras Nikitinas tuomet prisiminė, jog kažkada mokėsi vienoje mokykloje su tuo pačiu Zucharium. Jis paprašė šį padėti.

Zucharius sutiko ir G.Kasparovas lyg tyčia nustojo pralaimėti. Po to, kai G.Kasparovas laimėjo tris partijas ir rezultatas tapo 3:5, mačas buvo sustabdytas, nes A.Karpovas rimtai išsigando.

Zucharius buvo skubiai iškviestas į vieną liūdnai pagarsėjusį Maskvos pastatą Liubiankoje. „Drauge, kodėl ne toje pusėje sėdi?“, - jį rėmė prie sienos vyrukai su antpečiais.

Mano žiniomis, Zucharius tą mačą pats baigė psichiatrinėje ligoninėje. Bet dabar jau mums sunku suprasti, kur iš tiesų buvo tiesa.

- Per pirmąjį mačą su A.Karpovu po 31-os partijos rezultatas buvo lygus 5:5. Šios dvikovos baigtį nulėmė KGB ranka?

- Prieš paskutiniąją mūsų partiją Filipinuose buvo ilgoka pertrauka. Ji truko gal savaitę, nes ir jis, ir aš vienas po kito ėmėme minutės pertraukėles.

A.Karpovas turėjo padėjėją vokietį, kuris rūpinosi jo finansiniais reikalais. Jau po mačo sužinojau, jog A.Karpovas buvo davęs jam nurodymą nupirkti Amerikoje vilą. Ir vokietis ją nupirko už 180 tūkst. JAV dolerių.

Reiškia, jog A.Karpovas jau buvo pasiruošęs pralaimėjimo atveju bėgti į JAV.

Taip išėjo, kad aš tuomet pralaimėjau. Taip Dievas nulėmė.

Negaliu pasakyti, jog esu labai religingas, bet aš tikiu dievybe. Ji sureguliuoja daug situacijų mūsų pasaulyje.

- AP agentūra įtraukė Jūsų mačus su A.Karpovu tarp 10 įvykių, kurie XX amžiuje peržengė sporto ribas ir tapo savotišku neapykantos simboliu tarp dviejų varžovų. Ar tikrai net per 43 partijas vienas kitam nė karto nepaspaudėte rankos?

- Regis tai atsitiko prieš 8-ąją partiją Filipinuose. Septynis kartus mes vienam kitam spaudėm ranką, bet atėjęs žaisti aštuntosios jis atsisėdo net nepažiūrėjęs į mane.

Nebuvo jokio paaiškinimo. Mačo teisėjas padarė klaidą, jam reikėjo A.Karpovui parodyti, kad šis pažeidė taisykles.

Nuo aštuntosios partijos mes daugiau rankų iš tiesų nespaudėm.

Priklausau šachmatų bendruomenei, todėl turiu su visais turiu palaikyti diplomatinius santykius.

Mano žmona iki šiol niekur nepastebi A.Karpovo. Bet aš turiu jį matyti, nes kartais esu priverstas analizuoti ir jo partijas.

Dabar mes palaikome diplomatinius santykius.Tai reiškia, kad mes nesikalbame apie gyvenimą prie vyno taurės, bet šachmatų reikalus apsvarstom.

Kartais pagalvoju – kodėl metai po metų turiu užantyje laikyti akmenį prieš žmogų? Juk tai - nekrikščioniška.

Stengiausi A.Karpovo asmenybėje rasti kažkokius bendražmogiškus bruožus. Tai buvo tikrai nelengva, bet manau, kad aš kažką atradau.

Man labai sunku jį suprasti. Atrodo, mes abu kalbam rusiškai, tačiau nesuprantu, ką jis nori pasakyti.

Man daug lengviau buvo kalbėtis su Borisu Spaskiu. Galbūt todėl, kad mes abu iš to paties miesto.

Aš žinojau, kad jis buvo monarchistas, įsitikinęs, jog Rusijai reikalingas caras.

Aš galėjau su juo ginčytis, nes mes turėjome bendražmogiškus santykius.

O su A.Karpovu gali būti tik diplomatiniai santykiai.

Antrąją dalį skaitykite sekmadienį.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.