S.Krupeckaitė negali važiuodama dviračiu keisti pavarų, nes iš anglies pluošto (karbono) pagamintas dviratis turi vienintelę pavarą.
Jame nėra stabdžių, jis nerieda iš inercijos. Būtina minti paminas be sustojimo – priešingu atveju sportininkė nugriūtų.
Dar labiau gniaužia kvapą keirino rungtis, kai paskui teisėją, sėdintį ant motorinio dviračio, pedalus mina šešios dviratininkės.
Po penkių ratų pasiekus 45 km per val. greitį teisėjas pasišalina iš treko. O tada prasideda pragaras – likusius tris ratus sportininkės kovoja lyg už gyvybę.
Norint laimėti vien jėgos neužtenka. Pasaulyje nėra dviejų vienodų uždarų dviračių takų – trekų. Kiekvieno trajektorija skirtinga.
Pavyzdžiui, Panevėžio „Cido” velodrome, kuriame Londono žaidynėms rengėsi 29 metų S.Krupeckaitė, nuo didelio greičio susidaro išcentrinės jėgos, kurios posūkyje bloškia sportininką į 37 laipsnių statumo plokštumą – viražą.
Pažvelgus nuo tribūnos žemyn atrodo, lyg būtum užlipęs ant dviejų aukštų namo stogo.
O S.Krupeckaitė gali minti dviratį net užsimerkusi. Artėjant prie finišo sportininkės akiplotis iš tikrųjų taip susiaurėja, kad ji beveik nieko nemato. Nors kiekviena skaidula jaučia, kur prasideda posūkis, kokia yra nusileidimo trajektorija.
Sportuoti paskatino mama
Nuo 12 metų pradėjusi minti dviratį ji iki šiol yra dėkinga Utenoje gyvenančiai savo motinai Irenai Krupeckienei, buvusiai lengvaatletei.
Ji patarė savo dukteriai Simonai: „Sportuok bet ką, gali rinktis bėgimą ar plaukimą.” I.Krupeckienės neapgavo nuojauta, kad jos duktė gali būti gera sportininkė.
O Simonos tėvas Valdas buvo muzikantas, gitaristas, per anksti miręs ir nesulaukęs akimirkos, kad galėtų pasidžiaugti dukters iškovotais medaliais.
– Ką tik baigėsi treniruotė. Kokia didžiausia jūsų svajonė? – paklausiau vienos geriausių pasaulio treko dviratininkių S.Krupeckaitės, kurią Londono olimpinėms žaidynėms rengė iš Maskvos į Panevėžį persikėlęs gyventi jos vyras ir treneris 34 metų Dmitrijus Leopoldas.
Simona: Pirmiausia noriu nusiprausti, pailsėti, išsimiegoti.
Kita vertus, daug ko noriu, nežinau, ko labiau. Noriu Londono olimpiadoje užkopti ant pakylos, ir ne vieną kartą.
Dmitrijus: Nuolat trūksta laiko, nėra kada svajoti.
Kas rytą keliamės 8 valandą, 10 valandą prasideda pirmoji treniruotė, tada grįžtame namo, Simona prausiasi, aš gaminu pietus, iki 14 valandos ji turi pavalgyti, tada eina miegoti.
17 valandą – antroji treniruotė. Kai grįžtame namo, ruošiu vakarienę, vėliau Simonos dar laukia masažas. O tada – marš į lovą.
Dviračio vertė lyg automobilio
– Kokia pergalė teikė daugiausia džiaugsmo?
Simona: Kai Lenkijoje, Pruškuve, pagerinau pasaulio rekordą 500 metrų rungtyje. Tąkart parsivežiau ne tik aukso, bet ir sidabro bei bronzos medalius.
Iškovotų medalių kolekcija nėra maža, dalis jos kabo mūsų namuose, o kita dalis – dėžėse garaže.
– O ką nešatės į lėktuvo saloną, be ko negalėtumėte išsiversti varžybose?
Simona: Būtinai į kuprinę įsidedu dviratininko batus, pedalus, šalmą, pavaras, visrakčius joms keisti. Jei bagažas pasimestų, be šių daiktų negalėčiau startuoti. Treko dviratį dar būtų įmanoma pasiskolinti.
Žinoma, negaučiau tokio, kokį dabar turiu. Mano dviratis kainuoja per 70 tūkst. litų, šalmas – apie 3,5 tūkst. litų, dviratininko batai – beveik 2 tūkst. litų.
Per sezoną sunešioju bent dvi poras batų. Jų padas labai kietas, pagamintas iš anglies pluošto, o kulnas – šiek tiek pakeltas.
– Koks jausmas avėti dviratininko batus? Ar kojos būna kaip gipse?
Simona: Aunuosi batus ant plikos pėdos, be kojinių, kad neslystų koja. Kiekvieną batą papildomai suveržiu dirželiais. Tai yra būtina, tada gali daugiau jėgos nukreipti į dviratį, į pavarą, o ne į šoną.
Svajoja grįžti su pergale
– Akyse tamsu, o po varžybų nelieka jėgų net žengti keletą žingsnių. Ar verta šitaip rizikuoti savo sveikata?
Simona: Už gerą charakterį sportininkui niekas neduoda medalio, tik už rezultatą.
Dmitrijus: Labai gaila Simonos, nes jai tenka ištverti milžinišką krūvį. Bet aš turiu būti negailestingas.
– Kodėl ekspertai sako, kad Simonos važiavimo stilius yra vyriškas?
Simona: Nežinau, sakyčiau, žvėriškas, nes aš siekiu maksimumo.
Dmitrijus: Simona yra žvaigždė, jos pavyzdžiu seka kitos sportininkės.
Kai Didžiojoje Britanijoje esančiame treke, kuris dabar yra greičiausias, keirino varžybas laimėjo Simona, visų akys krypo tik į ją. Paaiškėjo, kad jos stilius yra geriausias. Pasaulyje yra mažai sportininkių, kurios sugebėtų važiuoti tokiu greičiu.
Man jos išties gaila. Širdis srūva krauju matant, kaip ji plėšosi ir kiek jai kainuoja kiekviena pergalė. Kita vertus, suprantu, kad kitaip nieko nebūtų.
– Ar jūs reiklus treneris?
Dmitrijus: Esu kategoriškas, kietas, nenuolaidus, kartais tampu monstru.
Simona ne veltui dažnai skundžiasi. Treniruodamiesi puikiame Panevėžio treke galime gailėti savęs, mažinti krūvius.
Tačiau tuo pasinaudos mūsų varžovai, o mes su Simona negalime daryti klaidų. Niekas mūsų nepaguos, nepaglostys, jei atsiliksime ir užimsime prastą vietą. Iš olimpinių žaidynių reikia grįžti su pergale.
– Lietuvoje dviračių sprintas ir keirinas nėra tokie populiarūs kaip užsienyje. Jei Simona gyventų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, būtų tautos numylėtinė – antroji Jeanne d’Arc. O jūs sulauktumėte didesnės šlovės.
Dmitrijus: Manęs populiarumas nė kiek nejaudina. Dirbu savo darbą.
Simona: Sportuoju dėl savęs, ne dėl populiarumo ar pinigų. Paauglystėje mane traukė greitis, buvo įdomu nugalėti kitus, o kai nesisekdavo, norėdavosi spjauti į viską ir rėkti: „Nekenčiu dviračio.”
Dabar įdomu nugalėti tik save, stengiuosi tai daryti, nes kitko nemoku.
– Ar tikite, kad Simona laimės olimpinį medalį?
Dmitrijus: Darau viską, ką sugebu, o Simona daro šiek tiek daugiau.
Kai surinkome jos naują dviratį, jis svėrė 7,3 kg, reikia surasti būdų, kad svertų šiek tiek mažiau, tada bus geresni Simonos rezultatai.
Į Londoną išvyksime liepos 30-ąją, likus trims dienoms iki starto. Anksčiau nėra ten ką veikti. Olimpiniame treke Simona jau važiavo, laimėjo keirino rungtį. Viskas yra žinoma.
Ateities planai – neaiškūs
– Kur ketinate atostogauti po olimpiados?
Dmitrijus: Mudviejų darbo kalendorius – jį sudarėme 2008 metais – baigiasi Londono žaidynėmis.
Nieko daugiau nesame suplanavę. Toliau – jokių įrašų.
Simona jau dabar yra legenda, 200 ir 500 metrų rungčių pasaulio rekordininkė. Ji – viena geriausių pasaulyje treko dviratininkių, o aš esu jos treneris. Ko man daugiau reikia?
Tokių dalykų mano gyvenime galėjo niekada nebūti.
Bet man pasisekė, nes Lietuvoje man ir Simonai sudarytos puikios sąlygos.
Sportas nėra malonumas, tai – sekinantis darbas. O aš galiu perteikti sportininkui gyvenimo filosofiją, kaip užlipti į viršukalnę.
