Neringa Paškevičiūtė į Olimpinio stadiono sceną ėjo keliasdešimt kartų ir žino kiekvieną jos centimetrą. Ir olimpiados atidarymo ceremoniją ji matė daugiau nei vieną kartą. Nes joje pati dalyvavo ir buvo viena iš keliolikos tūkstančių dalelyčių, sukūrusių nuostabią olimpinės šventės atidarymo mozaiką.
32 metų mergina, Londone gyvenanti daugiau nei metus, galbūt net nebūtų čia apsigyvenusi, jei ne 2005 metų Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas patikėti 2012 metų vasaros olimpines žaidynes Londonui.
"Mane stipriai motyvavo tai, kad Londone vyks olimpinės žaidynės", - neslepia lietuvė.
Mergina tris mėnesius aukojo pavasario ir vasaros savaitgalius, kad galėtų gyvai pamatyti tai, apie ką svajoja milijonai. Ir net ten sudalyvauti. N. Paškevičiūtė tapo viena iš 15 tūkstančių savanorių, kurie įgyvendino garsiojo režisieriaus Danny Boyle'o viziją ir gyvu reginiu pavertė olimpiados atidarymą.
"Per atidarymą skruzdėlės bėgiojo po kūną. Žiūrovai vis dėl to daro savo. Kai ploja visas stadionas - neapsakomas jausmas. Žinau, ne man vienai ploja, mums visiems, bet žinant, kiek pastangų įdėta kuriant šią sceną, plojimai labai džiugina. Įspūdis nerealus - pradedant nuo būgnų garsų, baigiant šviesos efektais ir fejerverkais. Šis reginys - visam gyvenimui", - kalbėjo N. Paškevičiūtė.
Įgyvendinusi vieną svajonę, mergina siekia dar vienos - tapti savanore Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse. Tiesa, pakliūti į žiemos sporto fiestą - gerokai sunkiau.
"Ten labai dideli reikalavimai. Reikėjo laikyti anglų ir rusų kalbos testą, laukia dar vienas pokalbis", - pasakojo lietuvė. Kaip mergina iš Lietuvos tapo olimpiados savanore? Ko reikėjo atsisakyti ir ką davė galimybė tapti garsiojo režisieriaus D. Boyle'o režisuotame olimpiados atidaryme?
- Kodėl sugalvojote tapti savanorė olimpinėse žaidynėse? - lrytas.lt paklausė N. Paškevičiūtės.
- Viskas prasidėjo dar 2005-aisiais. Kaip tik tuo metu, kai paskelbė, kad 2012 metų vasaros olimpinės žaidynės vyks Londone, buvau šiame mieste. Juokais pagalvojau - turiu 7 metus tam, kad čia dar atvykčiau. Dirbu tarptautinėje organizacijoje, o praėjusiais metais kaip tik baigėsi mano darbo sutartis Atėnuose. Nusprendžiau, kad, ko gero, geriausia važiuoti į Angliją - juk čia vyks olimpinės žaidynės. Lygiai prieš metus taip pasirinkau ir todėl esu čia.
- Tai, kad šiais metais vyksta olimpinės žaidynės, tapo svarbia priežastimi persikelti dirbti ir gyventi Londone?
- Čia ir lengviau rasti darbą ir, žinoma, papildomai motyvavo tai, kad vyks olimpiada. Labai norėjau būti savanore, tapti viena iš "game makers" - tai savanoriai, kurie padeda žaidynių organizatoriams, rūpinasi sportininkais, žurnalistais, svečiais.
Tačiau prašymų tapti tokiu savanoriu pildymas baigėsi 2010-ųjų gruodžio mėnesį, o tada aš dar negyvenau Londone. Atvykusi nuolat sekiau oficialų olimpiados puslapį internete ir vyliausi, kad kažkas galbūt dar pasitaikys. Ir kartą žiūriu - yra galimybė patekti į atidarymo ceremoniją!!
- Kuo jūs skiriatės nuo didžiausios savanorių grupės, padedančios, kad olimpiada vyktų kuo sklandžiau?
- Šių savanorių, vadinamųjų "game makers", darbas tiesiogiai susijęs su olimpiada. Jie turėjo keletą apmokymų prieš žaidynes ir viskas.
Ssavanoriai, kuriems priklausau ir aš, yra susiję tik su olimpinių ir parolimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijomis.
- Kokį vaidmenį ir funkcijas atliekate šioje ceremonijoje?
- Trumpai pasakyti būtų sudėtinga. Atidarymo ceremonija susidarė iš trijų pagrindinių segmentų. Aš buvau pirmajame, kuris vadinasi "Industrinė revoliucija". Scenoje mes ateiname iš gražaus tradicinio britų kaimo ir padarome visiškai kitokį reginį. Po to seka kiti du segmentai, tačiau apie juos labai daug nežinau, nes juose nedalyvauju. Per keturias ceremonijas iš viso sudalyvaus apie 15 tūkstančių žmonių. Mūsų segmentą sudarė 2640 žmonių.
- Norinčių tapti atidarymo ceremonijos dalyviais, ko gero, buvo daugiau nei jų priėmė?
- Teko girdėti, kad iš viso buvo sulauktas apie 21 tūkstantis prašymų. Iš viso dalyvauja apie 15 tūkstančių.
- Pagal kokius kriterijus priimamas savanoris?
- Konkrečių reikalavimų nebuvo. Jeigu tu dirbi, mokaisi, tavo viza galioja, gali siųsti prašymą. Pagrindinis reikalavimas - 3-4 mėnesius galėtum lankyti repeticijas.
- Kaip jos vykdavo?
- Iš pradžių dirbome mažomis grupelėmis, po 25 žmones. Mokėmės tam tikrų judesių, kol apsišlifavome ir tiksliai žinojome, ką reikės daryti. Kiek vėliau jungdavo į didesnes grupes - po 100 ar 200 žmonių. Tada tos didesnės grupės jungiasi prie kitų grupių, kol susidaro koks tūkstantis žmonių, kurie jau koordinuotai ir suderintai kažką daro.
Iš pradžių buvo sunku suvokti, kad mes atidaryme sudalyvausime tik 15-17 minučių, o tam reikia dirbti daugiau ne tris mėnesius. Bet kai birželio pradžioje repeticijos prasidėjo stadione, suvokiau, dėl ko vis tai darome. Juk viena grupė nežino ir nemato, ką daro kita. Todėl viskas buvo koordinuota, suderinta pagal laiką.
- Kiek dažnai susirinkdavote į repeticijas?
- Jos vykdavo kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Ir taip - tris mėnesius. Kartais vykdavo ir darbo dienomis, po darbo, o retsykiais reikėdavo iš darbo išeiti anksčiau, kad suspėčiau į repeticiją. Iš pradžių repeticijos vykdavo filmavimo studijoje Stratforde, vėliau persikėlė į didžiulę aikštę, o paskutinis etapas vyko stadione. Iš viso buvo trys generalinės repeticijas - pirmąsias dvi stebėjo 40 tūkstančių, trečiąją - 60 tūkstančių žmonių.
Pradžioje repeticijos vykdavo po 5 valandas, o artėjant olimpiadai užtrukdavo ir po 8 valandas. Būdavo, kad pradedame 12 val. o baigiame 22 val.
Kol repeticijos vykdavo ne stadione, maistu reikėdavo pasirūpinti patiems. Bet vėliau, persikėlus į Olimpinį stadioną, mus jau maitindavo. Kitaip pavalgyti nebūtume galėję - į stadioną savo maistą atsinešti buvo draudžiama.
- Repeticijos fiziškai nenuvargino?
- Aš priklausiau tam pirmajam segmentui - kaimui, o ten reikėjo nešioti žolės kvadratus, tvoras ir iš to kažką sukurti. O jeigu lydavo, nešuliai permirkdavo ir gerokai pasunkėdavo. Repetuodavome ir patalpoje, ir lauke, plieskiant karščiui ir lyjant lietui. Visą birželį ir liepos pradžioje per repeticijas merkdavo liūtys. Iš pradžių buvo sunku, bet vėliau pripratom, sužinojom, kaip patogiau imti, kur eiti ir atsistoti.
- Tris mėnesius aukojote savaitgalius. Nė karto nebuvo apnikę mintys: "Kam man to reikia"?
- Kartą į repeticijas teko eiti ir per ilgąjį savaitgalį. Parolimpinėms žaidynėms repetuosime, kai bus trys ar keturios laisvos dienos. Tačiau nebuvo tokių minčių - juk tokia galimybė gali pasitaikyti vieną kartą gyvenime. Kitais metais galėsiu kur nors išvažiuoti.
- Per tris mėnesius su kitais repeticijos dalyviais susidraugavote?
- Taip. Mūsų grupėje esantis žmonės - labai šaunūs. Labai priklauso nuo to, kokioje grupėje esi. O mano grupė - nereali. Jau dabar planuojame, kad po olimpiados ir atostogų visi susitiksime, pašvęsime.
- Daugiau lietuvių tarp savanorių neteko sutikti?
- Ne. Nemačiau ir nė vieno lietuviškai kalbančio žmogaus nesutikau. Tik girdėjau, kad viena lietuvė yra tarp šokėjų. (per atidarymą šoko ir šešerius metus Didžiojoje Britanijoje gyvenusi Gražina Linkevičiūtė – red.).
- Atidarymo ceremonijos idėjos autorius ir režisierius - garsusis D. Boyle'as. Ar teko su juo bendrauti, tiesiogiai dirbti?
- Matyti dažnai teko, gavau ir autografą (juokiasi). Tiesa, jų jis išdalijo tūkstančius ir su visais nespėjo pabendrauti. Vėliau jis tiesiogiai vadovaudavo repeticijoms - tai darydavo labai tolerantiškai, gražiai. Bet tiesiogiai su juo nebendraudavome - kiekvienas iš mūsų turėjome ausines ir per jas klausydavome nurodymus. Visa informacija eidavo per radiją.
Bet viskas buvo puiku - esame dėkingi organizatoriams, kad turėjome tokią galimybę. Tai, ką sukūrė D. Boyle'as, yra tiesiog nerealu.
