Kai Ednai Lilian Child-Tinegate buvo 25-eri, ji atstovavo Didžiajai Britanijai 1948-ųjų Londono žaidynėse ir atlikdama nuo tramplino šuolius į vandenį užėmė 6-ąją vietą. Praėjo net 64 metai, ir britė sulaukė, kol olimpiada vėl grįžo į Londoną.
Dabar E.L.Child-Tinegate – 89-eri ir sveikata, aišku, ne tokia, kokia buvo jaunystėje. Tačiau puiki atmintis moteriai leidžia pasinerti į anų dienų olimpinę dvasią, kuri Londone buvo tokia pat gyva kaip ir šiais metais.
Vesthamo rajone Londone 1922-aisiais gimusios Ednos pažintis su vandeniu prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Bet ji prasidėjo ne iš aistros plaukimui arba šuoliams, o dėl neišvengiamos gydomųjų pratimų būtinybės.
Mažylė susirgo tuo metu dar mažai žinoma liga – plaučių emfizema.
Medikai nežinojo, kaip ją deramai gydyti, ir vaikas ketverius metus buvo tarsi bandomasis triušis. Galiausiai pašalinus didelę dalį plaučio ir nurėžus šonkaulių kraštus liga atsitraukė, tačiau laukė ilgas reabilitacijos kursas.
Gydytojai Ednos motinai rekomendavo mergaitę leisti į gimnastikos treniruotes kvėpavimui sustiprinti.
Tačiau iš tiesų tai buvo tik noras neliūdinti mergaitės motinos pasakojant apie galimas gydymo pasekmes tolesniam vaiko vystymuisi.
Ir tuomet tikrai nebuvo jokių minčių apie tai, kad Edna kada nors galėtų tapti olimpiete.
Pirmieji žingsniai – su baime
Gimnastiką Edna lankė daugiau nei trejus metus. Ten gavo pirmąsias pamokas apie kūno gebėjimą prisitaikyti prie krūvių ir lavintis.
Kai netoli jos namų buvo pastatyti net du baseinai, mergaitė kaipmat susidomėjo vandens sportu ir pradėjo eksperimentuoti atlikdama kombinacijas, išmoktas gimnastikos salėje.
E.L.Child-Tinegate prisimena, kai būdama vienuolikos pirmąkart išbandė 3 metrų aukščio trampliną. Tėčio ilgai įkalbinėta šokti žemyn mergaitė tikrąja to žodžio prasme įkrito į vandenį – sėdėdama ant krašto netyčia nuslydo.
Košmariškas vaikystės prisiminimas ilgainiui virto ne tik baimės nekeliančiu įvykiu, bet ir daugiau nei pomėgiu – mergina pradėjo intensyviai treniruotis šokinėdama į vandenį.
Tiesa, pirmasis kopimas į 10 metrų aukščio bokštą taip pat buvo sunkus.
Įpusėjusi lipti paauglė Edna sustojo ir nebegalėjo pajudėti iš vietos. Galiausiai prisivertė, pasiekė platformą, o šokdama nuo jos pirmą kartą patyrė skrydžio jaudulį. Būtent šis jausmas Edną ir skatino toliau užsiimti šuoliais į vandenį.
Ir tarnavo, ir treniravosi
Vandens sporto klubas „Plaistow United”, kuriam atstovavo E.L.Child, garsėjo visoje šalyje.
1929–1934 m. klubo vandensvydininkai tapo Didžiosios Britanijos čempionais, bet suklupo 1935-aisiais ir dėl to nepateko į kitų metų olimpiadą Berlyne.
Kaip Edna sako – pas dėdulę su mažyčiais ūseliais. Ji ten irgi nenuvyko – dėl sveikatos sutrikimų.
Pirmąkart tarptautinėse varžybose E.L.Child dalyvavo sulaukusi 16-os – tai buvo 1938 m. Europos plaukimo čempionatas.
Bet po kurio laiko rimtą sportą teko atidėti – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
„Karas pakeitė daug likimų ir viską sujaukė”, – sakė E.L.Child-Tinegate.
Bet ir tą laikotarpį britė vadina pasirengimu startui būsimojoje olimpiadoje.
E.L.Child tarnavo kariuomenės sausumos padalinyje Anglijos provincijos miestelyje. Pradžioje ji prižiūrėjo gyvulius. Šis darbas buvo be poilsio dienų, bet Edna sugebėjo rasti baseiną. Tiesa, esantį už 5 mylių ir todėl nebuvo kalbos apie normalias treniruotes.
Bet kai sporto komplekso valdytojas sužinojo apie E.L.Child talentą, mergina buvo perkelta dirbti šiltnamiuose.
Nuo tada ji jau turėjo laisvus savaitgalius ir leidimą baseinu naudotis neribotą laiką.
Stebino sovietų sportininkai
1948-ųjų olimpiadą E.L.Child-Tinegate iki šiol prisimena su menkiausiomis detalėmis.
Plaukimo ir šuolių į vandenį varžybos tuomet vyko Vemblio arenoje. Ten buvo sumontuotas modernus modulinis grindų pagrindas: baseinas užsidengdavo, o ant viršaus atsirasdavo bokso ringas.
Prieš 64 metus olimpinės žaidynės atrodė gerokai paprastesnės nei dabar.
„Buvo privaloma ir atranka, ir rimtas fizinis pasirengimas, tačiau viskas vyko kiek chaotiškai, su romantiška gaidele.
To meto olimpiečių bendruomenė buvo labai vieninga”, – sakė E.L.Child-Tinegate.
Tiesa, vakariečius stebino sovietinio bloko sportininkai, kurie visur buvo lydimi asistentų-sargybinių. Šie per žaidynes nuolat atidžiai stebėdavo, ką atletai veikia, su kuo bendrauja. Pamatę, kad situacija tampa nevaldoma ar peržengiamos tam tikros ribos, kaipmat įsiterpdavo.
Vis dėlto artėjant varžyboms atletai tada jaudinosi kaip ir dabar. Edna prisimena tą nežmonišką nerimą, apimdavusį prieš startus: „Galėdavai ne juokais save nuvertinti ar pervertinti, bet paskui vis tiek tekdavo akis į akį varžytis su kitais atletais.”
Laive sutiko būsimą vyrą
Po olimpiados E.L.Child toliau sportavo, rengėsi 1950-ųjų Britų imperijos žaidynėms.
Tačiau sykį šokdama nuo 10 m bokšto ji prarado kontrolę ir rimtai susižeidė kulkšnį.
Edna prisimena, kaip buvo nusivylusi, kad nepavyks startuoti Britų imperijos žaidynėse Naujojoje Zelandijoje. Bet netikėtai ji sulaukė bilieto į Oklandą ir pažado, kad per šešių savaičių plaukimą laivu gydytojai ją pastatys ant kojų.
Taip ir įvyko – Britų imperijos žaidynėse E.L.Child iškovojo du aukso medalius.
Bet po krūvių koją vėl ėmė skaudėti. Per kelionę atgal Edną slaugyti pasišovė tose pačiose žaidynėse dalyvavęs Kenas Tinegate’as – Didžiosios Britanijos rinktinės irkluotojas.
Laive prasidėjęs meilės romanas baigėsi vestuvėmis, sukūrę šeimą jie susilaukė dukters.
Amžius nepriverčia sustoti
Dabar E.L.Child-Tinegate vėl viena. Britė seniai palaidojo Keną, bet, kaip pati sako, nebūna dienos, kad nesiilgėtų jo draugijos: „Jis buvo ne tik mano vyras, bet ir artimiausias bičiulis.”
Tačiau spalį 90-metį minėsianti moteris negyvena vien prisiminimais.
E.L.Child-Tinegate vis dar sėkmingai vairuoja automobilį, nuolat mokosi naudotis kompiuteriu ir didžiuojasi, kad olimpiada po daugiau nei pusės amžiaus sugrįžo į Londoną.
