Vakare eidamas stebėti plaukimo finalą apsivilkau kostiumą, nors šiaip retai taip puošiuosi. Nebent kai būna išskirtinė diena, o pergalė – ranka pasiekiama: pavyzdžiui, prie finalinio pokerio turnyro stalo sėduosi apsivilkęs kostiumą. Dar prieš Rūtos startą drąsiai sakiau – 60 proc. tikimybė, kad Rūta laimės auksą, ir 90 proc. – kad medalį. Neabejojau sėkme, žinojau, kad bus gerai. Žinoma, visada gali kas nors nutikti. Taip ir buvo – amerikietė padarė „falšstartą“. Tada supykau ir susijaudinau. Pamaniau, kad jie tai padarė specialiai, norėdami išmušti iš vėžių mūsų plaukikę. Po to paskelbė, kad „falšstartas“ įvyko dėl aparatūros gedimo. Gal. Nors mintyse sukosi sąmokslo teorija: dideli bando nuskriausti mažus aukodami vieną savo sportininką.
Kai stebi veiksmą iš arti, kyla visokių minčių. Mačiau, kad amerikietė, kuri be starto signalo pliumptelėjo į vandenį, juokėsi iš to įvykio. O juk šis incidentas pridėjo visoms papildomos įtampos, reikėjo iš naujo nusiteikti startui. Tai padaryti vėl sunku. O kai tau 15 metų, tokie dalykai labai nenaudingi ir gali smarkiai išmušti iš vėžių. Bet Rūta parodė, kad yra tikra čempionė. Tokie talentai, kaip Rūta, aplenkia laiką. Kai eini pro patalpas, kur plaukikai sėdi prieš pat startą, matai, kaip atrodo Kinijos, Amerikos, Australijos stovyklos. Su būriais pagalbininkų, šiuolaikinėmis technologijomis. O lietuviai atrodo labai kukliai. Mūsų komandos štabe daktarai, masažuotojai, sportininkai jaudinasi labiau nei pati Rūta. Sakau: „Būkite ramūs, viskas bus gerai.“ Rūta atėjo, įšoko, praplaukė – olimpinė čempionė.
Ji visiems parodė, kaip reikia pasitikėti savimi. Man tokie dalykai labai prideda jėgų. Manau, kad ir visai tautai. Reikia iš Rūtos pergalės pasisemti stiprybės ir nuveikti ką nors gera. Viena svarbiausių sporto misijų ir yra skatinti tautos pasididžiavimą, žmonių pasitikėjimą savimi. Lietuva iš naujo atrado plaukimą – sporto šaką, kurios varžybas taip įdomu stebėti. Dabar ji atsidūrė dėmesio centre. Ir visi kalbės apie tas problemas, kurias minėjau ir aš – baseinų, specialistų trūkumą. Nors gal dabar geriausia strategija būtų visus siųsti į Plimutą, kur treniruojasi Rūta – pas Jonathaną Ruddą. Per finalą sėdėjau atskirai nuo mūsų sporto vadovų, prezidentės Dalios Grybauskaitės. Rūtai finišavus nuėjau prie jų. Ir gavau velnių, kad esu su kostiumu, liepė apsirengti lietuviškų spalvų aprangą, kitaip neleido sėstis greta.
Tada pagelbėjo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinis sekretorius Vytautas Zubernis - paskolino savo sportinio kostiumo švarką. Pasakiau prezidentei, kad kostiumas man reiškia išskirtinės svarbos įvykį, padeda pritraukti sėkmę – tuo aš tikiu. Tačiau prezidentė nelabai manimi patikėjo. Vis dėlto persirengiau ir likau sėdėti su prezidente ir jos palyda. Laukdami apdovanojimo daug kalbėjomės. Prezidentė – labai nuoširdi, jai labai svarbios visos socialinės problemos. Labai svarbi ir Rūta. Prezidentė labai džiaugėsi jos pergale. Po varžybų atėjo Jonathanas Ruddas ir pasiūlė atvesti Rūtą.
O prezidentė tuo metu jau buvo beišeinanti duris. Spėjau sustabdyti ir paklausti, ar nori susitikti su Rūta. Ji, žinoma, to norėjo. Tada supratau – pakliuvau. Juk prezidentei teko pusantros valandos laukti Rūtos. Teko laukti ir ambasadoriui Oskarui Jusiui. Pasirodė, kad jis net pyktelėjo, nes pagal protokolą visi turėjo išvažiuoti kartu, o dabar teko laukti...
Taigi, prezidentė kantriai pusantros valandos laukė Rūtos. Įdomu, kurios šalies vadovas irgi taip padarytų? Ji buvo pasiryžusi laukti dar ilgiau, nes Rūta buvo privalomoje dopingo kontrolėje, o ten sportininkai gali užtrukti iki šešių valandų. Prezidentė sakė: „Krepšiai kelionei namo sukrauti, nėra kur skubėti.“ Manau, kad Rūta tikrai vertina tokį prezidentės nuoširdų džiaugsmą ir kantrybę. Rūtos pergalė visiems atnešė daug laimės. Mačiau, kaip džiūgavo krepšininkai, stebėję jos plaukimą. Šis auksas ir jiems – geras emocinis užtaisas. Šiandien visa krepšinio rinktinė pusryčiavo drauge. Visi – labai susikaupę. Galiu garantuoti, kad Lietuva šiandien laimės prieš Nigeriją. Paliksime aikštelėje kraują ir kaulus kaudamiesi dėl pergalės.
Tikiu – pateksime į ketvirtfinalį, o ten nukalsime vieną milžiną – Rusiją arba Ispaniją. Ir keliausime į pusfinalį. Jaučiu, kad mūsų komanda laiku pasieks sportinės formos viršūnę. Gal pusfinalyje reikės vėl susitikti su Argentina ir jai atkeršyti. Iš baseino vakar nuvažiavome į priėmimą ambasadoje. Tai buvo mano, kaip olimpinio atašė, finansuojamas renginys, skirtas padėkoti rėmėjams, federacijų vadovams, kitiems, prisidėjusiems prie olimpinio judėjimo. Taip pat – atsigauti po įtampos finaliniame Rūtos plaukime. Vis dėlto aš geriausiai jaučiuosi olimpiniame kaimelyje. Geriau niekur nėra. Po renginio apie du kilometrus per lietų pėsčias ėjau ieškodamas taksi. Per lietų. Su kostiumu. Tai iš jo nelabai kas liko... Jei vėl jausiu artėjantį medalį, teks nešti kostiumą į valyklą. Šiandien šiek tiek skauda galvą, bet buvo ką švęsti. Ryte sutikau Rūtą ir Jonathaną. Jų nuotaika – puiki. Jie nori, kad ši pergalė prikeltų Lietuvą, atkreiptų visų dėmesį į plaukimą, kitas sporto šakas, kurios susiduria su panašiomis problemomis. Įsivaizduokite, Rūta eina su treneriu ir galvoja apie tokius dalykus. Tai – fantastika. Jie negalvoja apie premijas, ordinus. Reikia tikėtis, kad Londone pasiseks ir kitiems. Puikių perspektyvų turi boksininkai, dziudo imtynininkai, irkluotojai. Dar nesibaigė ir plaukimo varžybos. Tiesa, Rūta jau nesitiki ko nors panašaus, todėl neverta daryti spaudimo ir laukti dar vieno medalio iš jos. Svarbiausia, kad praplauktų, įgytų patirties. Per kitą olimpiadą ji gali laimėti ir penkis aukso medalius. Būtų puiku, kad sustiprėtų ir daugiau plaukikių, galėtume turėti estafetės komandą. Tad reikia turbūt kuo greičiau siųsti plaukikus į Plimutą, nes kol Lietuvoje susitvarkysime problemas, gali būti per vėlu. O Rūtai dabar atviras visas pasaulis. Kiekvienas geriausias plaukimo centras jos norės. Ir norės lietuvių. Nes jiems didžiulis prestižas tarp savo auklėtinių turėti tokio lygio sportininką. Rūta atvėrė duris ne tik sau, bet ir visiems Lietuvos plaukikams. Tai bus milžiniškas postūmis mūsų šalies plaukimui. Tai jau ne tik sportas.
Tokie postūmiai skatina verslą, darbo vietų kūrimą. Jei kils baseinai, darbo turės statybininkai. Bet reikia labai stiprios politinės valios užsibrėžti tokį tikslą. O Lietuvoje tokie dalykai labai sunkiai ir lėtai vyksta. Tad gal geriau dabar jiems keliauti treniruotis į Plimutą? Žinoma, laikinai. Reikia visiems suvienyti jėgas dėl sporto, dėl Lietuvos. Baigdamas tinklaraštį sužinojau ir apie irkluotojų pasiekimą - pateko į finalą! Vėlgi - mažai kas tikėjosi. Laikykime kumščius ketvirtadienį.
