Jeigu liekame ketvirti, ketvirtfinalyje mūsų tikriausiai lauks Ispanija arba Rusija. Ekipos, kurios sudėtimi kur kas galingesnės už Lietuvą.
Turnyro starte beviltiškai pralaimėjome Argentinos veteranams , o po to įtikinamai nugalėjome taktiškai itin skurdų krepšinį žaidžiančią Nigeriją.
Per daug džiaugtis kaip ir nėra kuo, bet pasiduoti pesimizmui ir pulti į paniką irgi neverta. Manau, Lietuvos rinktinė turi nemažai neišnaudotų rezervų.
Pirmiausia tikiu, kad pradės veikti toliašaudė artilerija. Juk turime nemažai žmonių, galinčių įmesti iš toli. Kol kas per dvejas rungtynes pataikėme tik 6 tritaškius iš 23.
Puldami prabilti turėtų Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis. Mače su Argentina jie pelnė po kelis taškelius, o dvikovoje prieš Nigeriją nesukrapštė nė vieno. Spėju, kad greitai sulauksime to momento, kai krepšys pagaliau atsiriš ir Martynui Pociui, kuris per du mačus „pagimdė“ vos 9 taškus. Viliuosi, kad puolant bus didesnis Jono Valančiūno indėlis. Jei, žinoma, komandos draugai jo nepamirš kaip per pirmąsias dvejas rungtynes.
Turėtų dar iššauti ir slaptasis ginklas – Antanas Kavaliauskas. Niekada tokio lygio varžybose nežaidęs ir į ugnį įmestas vidurio puolėjas žibėjo rungtynėse su afrikiečiais. Mūsų treneriai, ko gero, dabar gailisi, kad neleido jam pasistumdyti su Luisu Scola. A. Kavaliauskas turbūt netaps tokiu stulbinančiu atradimu, kaip Rūta Meilutytė, bet naudos komandai, manau, tikrai dar duos.
Lietuvos krepšininkai, be abejonės, gali sumažinti klaidų skaičių. Per dvejas rungtynes mūsų žaidėjai suklydo net 33 kartus. Svarbiausia vengti rizikingų ir tiesmukų perdavimų. Nėra itin sudėtingas dalykas ir pagerinti kovą dėl atšokusių kamuolių po savo krepšiu. Nigeriečiams po savo lenta lietuviai leido sugriebti net 21 kamuolį.
Dar vienas rezervas – zoninė gynyba. Išskyrus trumpą atkarpą mače su argentiniečiais, nepanaudota liko aikštės gynyba (rungtynėse su Nigerija pasitelkti „zonos“ nebuvo reikalo). Per mūšius su kitomis komandomis, kurios neturi būrio taikliarankių snaiperių, o turi individualiai labai stiprių, prasiveržti prie krepšio sugebančių žaidėjų, tokių kaip Tony Parkeris, tikėkimės, kad mus gelbės ir zoninė gynyba.
Jeigu Lietuvos krepšininkai išnaudos minėtus rezervus ir išlaikys tokį nuostabų emocinį užtaisą, kaip per dvikovą su Nigerija, jie kaip reikiant driokstelės šiose olimpinėse žaidynėse.
