Dienraštis „Dailymail“ atskleidė, ką turi iškęsti būsimieji prizininkai savo kelyje į šlovę. Įstabus jaunosios kinės plaukimas priminė 1980-aisiais Maskvoje pasaulį pribloškusios Rytų Vokietijos atstovės Petros Schneider istoriją.
Petra tuomet pasirodė su tokia didžiule jėga, kad jos varžovės, įskaitant sidabro laimėtoją britę Sharron Davis, atrodė tarsi paprastos mirtingosios prieš kažką antgamtiško. Tai savaime kėlė įtarimų - kaip mergina galėjo tapti daug stipresne ir greitesne už savo varžoves, kurios treniravosi tiek pat ilgai ir taip pat atsakingai.
Vaikai, iš žmonių tapę numeriais
Paslapties šešėlis saugojo penkiskart pasaulio čempionės vardą iki tol, kol ji pati paprašė būti išbraukiama iš rekordų knygų. Rytų Vokietijos žvaigždė atskleidė, kad supergalias jai suteikė steroidai.
Tačiau tai dar ne viskas. Ji taip pat pasakojo, kad tuomet, kai buvo pastebėtas jos talentas, mergaitė buvo paimta iš mokyklos ir uždaryta negailestingoje sporto stovykloje, kur ji, kaip kalinė, buvo vadinama ne vardu, o numeriu – „sportininkas 137“.
Stovykloje kiekvienas jos atokvėpis buvo skiriamas siekiui iškovoti garbę savo šaliai. Metodai buvo drastiškai žiaurūs. Siekiant padidinti mergaitės ištvermingumą ir padidinti deguonies pasisavinimą, ji versta valandą plaukti patalpoje, iš kurios vakuumu siurbtas oras. Petra maitinta baltyminiu maistu, tarsi būtų sparčiai auginamas kalakutas, o steroidai jai buvo leidžiami taip dažnai ir tokiais kiekiais, kad net būdama trisdešimt penkerių ji vis dar kentėjo nuo daugybės sveikatos problemų.
„Sharon Davies tądien nekovojo prieš kitą plaukiką – ji varžėsi su visai kita rūšimi“, - gailiai prisiminė ji savo varžovę. „Aš buvau užprogramuota laimėti tą auksą.“
Belieka tikėtis, kad tokia pat nenugalima, skrodžianti vandenį lengvai kaip banginis, Ye Shiwen neišgyveno to paties. Tačiau prisiminus panašaus amžiaus P. Schneider nuotraukas, visiškai suprantamos tampa Amerikos plaukimo trenerio išreikštos abejonės, kurios turėjo šmėstelėti ir kiekvieno stebėjusio varžybas galvoje.
Ye Shiwen pasižymi tokia pačia, raumenų kalną primenančia figūra, nesuvokiamai plačiais pečiais ir milžiniškomis šlaunimis. Dauguma plaukikių taip pat yra tvirtos plačiapetės, bet vis tiek atrodo moteriškai, tuo tarpu Ye, būdama dar paauglė, atrodo tarsi dvilytis padaras.
Per pastaruosius metus plaukikai ir jų treneriai tiek kartų pagauti sukčiaujantys, kad sudėtinga net suskaičiuoti. Būtent tai sukūrė nežmonišką treniruočių sistemą – lygiai tokią, kuri užaugino P. Schneider ir kitus Rytų Vokietijos didvyrius prieš geležinės uždangos griūtį.
Sporto stovyklų sienos slepia skausmą ir ašaras
Visa tai prasidėjo devintajame dešimtmetyje, kai Kinijos komunistinis režimas pasiryžo išauginti kartą čempionų ir užbaigti ilgus metus trukusį pažeminimą pasaulio čempionatuose. Nuo tada liepta mokytojams tyrinėti savo mokinius ir ieškoti sportinių gabumų ženklų. „Išrinktieji“ keliaudavo į vieną iš 3 tūkst. naujai įsteigų valstybės sporto mokyklų.
Pasak Ye motinos, Qing Dingyi, ji „išreiškė norą tapti plaukike būdama vos septynerių.“ Iš tiesų, ji buo pasirinkta dėl neįprastai raumeningo kūno su didžiulėmis rankomis ir ilgomis galūnėmis – iš pradžių manyta, kad mergaitė labiausiai bus tinkama lengvajai atletikai.
Po to, kai mažoji Ye buvo ištraukta iš savo kuklių namų ir pristatyta į sporto mokyklą, nuspręsta, kad ji tinkamesnė plaukimui ir iki 11 metų ji jau buvo laimėjusi savo pirmąjį pagrindinio jaunių čempionato apdovanojimą.
Jos motina atkakliai tvirtina, kad ji ir jos vyras, paprastas darbininkas, visuomet aiškino mergaitei, jog „rezultatai nėra svarbūs, bet tu visuomet turėtum mėgautis dalyvavimu“. Kyla abejonių, kad ji bent drįstų tai ištarti prie savo dukters trenerių.
Plaukimas, kaip ir dauguma kitų olimpinių sportų, yra toks svarbus režimui, o sportininkai spaudžiami taip negailestingai, kad tie keli vakariečiai tyrėjai, kuriems pavyko prasibrauti pro begalinio slaptumo uždangą, lygina jį su XIX amžiaus kalėjimais.
Beje, po to, kai prieš keletą metų teko išvysti, kaip treniruojamos Kinijos gimnastės, būdamas žmogumi, žinančiu, kaip priversti veikti kūną, irklavimo čempionas Matthew Pinsentas, apibūdino tai kaip „sukrečiančią patirtį“.
Kinijoje vaikai, būdami tokie maži, kad Europoje valdžia draustų juos netgi versti pasirinkti vieną sporto šaką, yra atskiriami nuo tėvų ir įkalinami stovyklose, kur sąlygos tokios griežtos, kad jie verkia, o vienas vaikas yra netgi teigęs, kad treneris jį mušė.
Tarptautinis olimpinis komitetas tuomet pažadėjo išaiškinti šį atvejį, tačiau, praėjus jau septyneriems metams, situacija nelabai pasikeitė.
Tačiau pernai sausį internete paskelbtos nuotraukos, kurios mažieji kinai rauda iš skausmo, kai yra verčiami treniruotis. Pamiršti, ką jie veikia šiose mokyklose, neleidžia ant sienos šviečiantis didžiulis užrašas „AUKSAS“. Dar labiau smegenis plaunantis yra įtikinėjimas, kad kinai privalo nugalėti amerikiečius.
Būsimos sporto žvaigždės taip pat nuo mažumės išmokomos lėkštai atsakinėti žurnalistams. Kita vertus, panašu, kad jaunoji karta atsipeikėjo ir ima po truputį maištauti - greičiausiai dėl konktaktų su vakariečiais per socialinius tinklus.
Pavyzdžiui, šią savaitę viena Ye komandos narių, 23-ejų Lu Ying, rimtai rizikavo drąsiai kalbėdama apie Kinijos brutalų treniruočių režimą ir sakydama, kaip labai jai patiko laisvesnė ir malonesnė Australijos sistema, kur jai leista treniruotis prieš žaidynes.
Milžiniškos pastangos ir parduotas vaikystės džiaugsmas Valstybės kontroliuojama spauda taip pat skelbė, kad Ye niekada nesijaučia tokia laiminga, kaip tuomet, kai lakuoja savo motinos kojų nagus, skaito detektyvus ir plepa su draugais savo rožiniu mobiliuoju. Tačiau vietoj to, pastaruosius šešerius metus jai teko praleisti Spartano bendrabutyje su kitomis penkiomis pretendentėmis į plaukimo čempionių titulą.
Būdama septynerių ji jau galėjo padaryti 20 prisitraukimų – tai yra virš daugumos geros fizinės formos suaugusiųjų galimybių. Pasak vieno jos trenerių, Wei Wei, ji kasdien plaukioja keletą valandų – pertrauką padaro tik tuomet, kai reikia išvalyti baseiną. Taip pat Ye priversta susitvardyti, išlaikyti šaltą veidą ir elgtis taip, tarsi nejaustų skausmo ir silpnumo teisėjų akivaizdoje. Vienintelė jos galima paguoda yra daug labiau subalansuota dieta nei daugelio paprastų kinų paauglių. Kita vertus, ir tai verčia aukoti mažus gyvenimo malonumus.
Įdomu, ar nėra kažkokio kito ypatingo „kuro“, teikiančio sportininkei jėgų. Jei taip, ji turbūt pateks į tą pačią kategoriją, kaip ir 12 iš 16 aukso medalių laimėję kinų plaukikai 1994-aisiais, kuomet šalies pareigūnai pergalę priskyrė stebuklingai senovinei arbatai iš rupūžių odos ir paukščio lizdo. Neilgai trukus, vienuolikai iš jų nustatytas teigiamas testosterono testas.
Kiti skandalai nuaidėjo devyniasdešimtaisiais ir 2000-aisiais, įskaitant ir 1998-aisiais Kinijos plaukikės krepšyje aptiktus beprotiškus kiekius žmogaus augimo hormono Sidnėjaus oro uoste. Tai buvo incidentas, paskatinęs P. Schneider atskleisti tiesą apie tai, kad treneris vertė ją vartoti uždraustas chemines medžiagas.
Vos po kelių savaičių, pačios Kinijos tarnyba nustatė, kad šešiolikmetė plaukikė Li Zhesi taip pat vartojo nelegalias medžiagas, didindama savo sportinį pajėgumą. Įtariama, kad ji galėjo būti atpirkimo ožys, paaukotas siekiant sukurti Kinijos tarnybų budrumo įspūdį, kad ateinančiose žaidynėse būtų galima be didelio vargo prasmukti akylus patikrinimus ir parsivežti medalius.
Tikėtis, jog taip nėra verta ne tik dėl to, kad sukčiavimas kenksmingas žaidynėms. Svarbu yra ir tai, koks gyvenimas lauktų merginos, tokiu būdu paaukotos olimpinei pergalei.
Šiurpus Petros Schneider likimas padeda tai suprasti – moteris, kamuojama nesveiko raumeningumo, vienintelį savo sūnų pagimdė tik Cezario pjūvio dėka, nuolatos kenčia nuo nugaros skausmų, išsiderinusio širdies ritmo it didžiulio cholesterolio lygio. Vargu, ar aukso medalis vertas viso to siaubo.
