Į nuosavus automobilius itin greitai šmurkštelėję pro oro uosto atvykimo salę suskubo sėstis Simas Jasaitis, kurio pasitikti atvyko jo mylimoji Oksana Pikul, Jonas Mačiulis, Linas Kleiza, Jonas Valančiūnas, Darius Songaila. Mašinų stovėjimo aikštelėje atvykstančių šeimos narių laukė Renaldas Seibutis.
Krepšininkams už ryžtą ir pasiaukojimą padėkoti norėję negausūs sirgaliai buvo priversti „gaudyti“ žaidėjus, tačiau ne visiems pasisekė gauti sportininkų autografų ir su jais nusifotografuoti.
Krepšinio rinktinės lyderis L. Kleiza ir naujasis Atėnų „Panathinaikos“ pirkinys J. Mačiulis, namo važiavę su baltos spalvos mašinomis, dar trumpam buvo priversti sustoti prie oro uosto automobilių stovėjimo aikštelės užtvaro – nors už stovėjimą vyrai sumokėjo pinigus ir gavo išvykimo bilietą, užkardas neveikė.
Namo trumpam sugrįžo ir Antanas Kavaliauskas. Dar du Lietuvos rinktinės žaidėjai – Kauno „Žalgirio“ komandos atstovai Mantas Kalnietis ir Paulius Jankūnas, pakeitę lėktuvo bilietus, į Lietuvą sugrįžo dar ketvirtadienio rytą.
Tuo tarpu du nacionalinės komandos krepšininkai – Šarūnas Jasikevičius ir Rimantas Kaukėnas su komanda paskutinį kartą kaip ekipos nariai atsisveikino Frankfurte. Apie pasitraukimą iš rinktinės dar nepranešę, tačiau jau tai padaryti apsisprendę žaidėjai išvyko pas savo šeimas – Š. Jasikevičius iš Vokietijos oro uosto nuskrido į Graikijos sostinę Atėnus, o R. Kaukėnas – į Švedijos sostinę Stokholmą.
Namo be nuotaikos sugrįžo Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas, NBA klubo „Toronto Raptors“ ekipos narys Jonas Valančiūnas. Nors su ekipa aukštaūgis tikėjosi varžytis dėl žaidynių medalių, mūsų šalies komanda pirmą kartą per šešių pastarųjų olimpiadų istoriją nepateko į pusfinalį. Lietuviai ketvirtfinalyje 74:83 nusileido Rusijai, baigė savo pasirodymą Londone ir galutinėje įskaitoje liko aštunti.
Jaunasis krepšininkas nuo 15 metų buvo įpratęs namo sugrįžti tik su pergalėmis. Atstovaudamas įvairių amžiaus grupių rinktinėms jis visą laiką sugrįždavo čempionu, jam buvo kabinami ąžuolo vainikai.
- Koks jausmas yra sugrįžti ne kaip įprasta – su medaliais, o tuščiomis. Jūs antrą kartą atstovaujate vyrų rinktinei ir antrą kartą liekate be jokio titulo, - lrytas.lt pakalbino J. Valančiūną.
- Negeras jausmas. Bet yra kaip yra, nieko nepadarysi. Visko būna sporte.
- Rinktinės senbuvis Š. Jasikevičius po paskutiniųjų rungtynių su Rusija teigė, kad per olimpiadą jis pasigedo jaunimo pagalbos – ekipą „tempė“ senoji gvardija. Sutinkate su šia nuomone? Gal norėtumėte jam paprieštarauti?
- Tikrai neprieštarausiu ir nebandysiu teisintis ar kažką kita sakyti. Aš per daug jaunas žaidėjas rinktinėje, kad galėčiau aiškinti ar komentuoti vidinę komandos situaciją. Mano darbas yra žaisti ir įrodyti, kad Lietuvos rinktinė yra stipri ir gali nugalėti.
- Kurios rungtynės buvo sėkmingiausios Lietuvos rinktinei Londono olimpiadoje?
- Manau, kad mačas su amerikiečiais. Tada buvome susikoncentravę, demonstravome gerą krepšinį.
- Kas trukdė kitose rungtynėse demonstruoti gerą krepšinį?
- Gal pritrūko porą metimų pataikyit, porą geresnių perdavimų atlikti ir būtų ne vienas geras mačas.
- Kaip vertinate savo pasirodymą olimpiadoje?
- Tikrai nebuvo gera olimpiada. Supratau, kad dar daug ką reikia taisyti, pasistengti... Vieną žinau – stengsiuosi, kad tokia nesėkminga olimpiada man būtų paskutinė.
- Greitai bus sprendžiamas Lietuvos krepšinio rinktinės Kęstučio Kemzūros likimas. Norėtumėte, kad jis liktų savo poste ir toliau?
- Neskirstau trenerius į blogus ir gerus. Visi jie duoda kažką krepšininkams – K. Kemzūra tikrai davė man nemažai. Jis daro rimtą darbą, stengiasi iš visos širdies. Aš norėčiau, kad K. Kemzūra rinktinei vadovautų 2013 metų Europos čempionate.
