Trečiajame bandyme įsidrąsinusi ir traumą užmiršusi vienintelė Lietuvos atstovė olimpinėse moterų mažųjų dviračių kroso (BMX) varžybose Vilma Rimšaitė į pusfinalį nepateko. Pirmųjų bandymų starte 29 metų lietuvė, kuriai dar nėra visiškai sugiję trūkę dešiniojo delno raiščiai, praleisdavo savo varžoves į priekį. Trečiuoju bandymu V. Rimšaitė va=iavo gerokai greičiau ir finišavo penkta - trasą įveikė per 40,404 sekundės. Bendroje įskaitoje Lietuvos atstovė savo grupėje užėmė 7 vietą. V. Rimšaitė bendroje įskaitoje užėmė 13-15 vietas.
Pirmuoju bandymu 29 metų lietuvė trasą įveikė per 41,789 sek. ir buvo 7 iš aštuonių dviratininkių. Antruoju važiavimu V. Rimšaitė trasą įveikė dar greičiau – per 40,897 sek., tačiau vėl buvo paskutinė. Brazilė S. Stein nelenktyniavo.
Geriausiai V. Rimšaitė pasirodė per trečiąjį bandymą – lietuvė už nugaros paliko dvi Čekijos atstoves. Ji atkarpą įveikė per 40,404 sek.
Į finalą iš V. Rimšaitės grupės pateko Mariana Pajon (Kolumbija), Magalie Pottier (Prancūzija), Laura Smulders (Nyderlandai) ir Sarah Walker (Australija).
Kitoje grupėje kelialapius iškovojo Caroline Buchanan iš Australijos, britė Shanaze Reade, JAV atstovė Brooke Crain ir Laetitia le Corguille iš Prancūzijos.
Jau pirmojo važiavimo nebaigė brazilė Squel Stein, kuri krito jau po pirmojo šuolio. Jai prireikė medikų pagalbos.
Atrankos varžybose V. Rimšaitė tarp 16 dalyvių užėmė 14 vietą. Lietuvos atstovė trasą įveikė per 42,162 sek. Atrankos važiavimas lėmė sportininkių suskirstymą į grupes pusfinalio važiavimuose, siekiant, kad greičiausios dviratininkės nesusitiktų iki finalo.
V. Rimšaitė dar prieš žaidynes, birželio 23-ąją, treniruotės Prancūzijoje metu susilaužė dešinės rankos delnikaulį, trūko raiščiai. Dviratininkė traumą patyrė griūdama, kai trūko dviračio grandinė. V. Rimšaitei dar Prancūzijoje buvo atlikta operacija.
- Vilma, kaip vertinate savo pusfinalio važiavimus? - lrytas.lt paklausė V. Rimšaitės.
- Visai neblogai. Žinoma, galėjau ir geriau, bet turint galvoje, kad esu ką tik išsigydžiusi traumą, viskas praėjo normaliai. Neblogai sekėsi trečiajame važiavime. Varžovės šiame važiavime buvo labai pajėgios, bet didelio atsilikimo nebuvo. Reiškia, ne viskas jau taip blogai (šypsosi).
- Važiavote pagal savo galimybes ar padarėte grubių klaidų?
- Visada gali nuvažiuoti geriau - paspausti prieš kalniuką ar nusileidime. Tačiau aš dėl traumos ilgą laiką nesitreniravau, ranka dar nėra sugijusi, todėl esu truputį praradus važiavimo jausmą - kur spausti, kiek spausti, kur kelti. Pati sportinė forma galėtų būti geresnė.
Pati kvalifikacija buvo labai sudėtinga, į pusfinalius pateko labai stiprios varžovės. Nėra ko tikėtis kokių nors medalių, juk nepalyginsi mano treniravimosi sąlygų su amerikiečių, australių ar prancūzių. Taip, kokiomis sąlygomis treniruojuosi ir ką turiu, pasiekiau labai normaliai.
- Olimpiadoje kėlėte konkrečius tikslus ar svarbiausia buvo sudalyvauti?
- Sudalyvauti ir pasistengti gerai pasirodyti. Tiesą pasakius, netikėjau, kad man dėl riešo pavyks per trasą šokti, bet pavyko ir labai džiaugiuosi.
- Ar važiuojant jaučiate rankos skausmus?
- Jaučiasi. Kai važiuoji, viską užmiršti, susikoncentruoji į važiavimą, bet kartais pajunti spazmus, timptelėjimus, todėl truputį atleidžia ranką nuo vairo.
- Kiek laiko praleidote be treniruočių?
- Pusantro mėnesio. Tiesa, šiek tiek sportuodavau, formą palaikydavau, bet važinėti negalėdavau. Kai susilaužiau ranką, gydytojai man sakė, kad net nesvajočiau apie olimpiadą. Jie pareiškė, kad neįmanoma iki žaidynių pasveikti. O aš ne tik pasveikau, bet ir važiuoju, net per kalnus galiu šokti.
- Trasa patiko?
- Tai pati geriausia kada nors pastatyta trasa. Labai lygi, labai greita, geras gruntas. Ideali. Tiesa, varžovės treniruojasi ant sudėtingesnių trasų, todėl joms čia atvažiavus gerokai lengviau. Pas mus kai reikia pakeisti vieną kalną ar tiesiąją prasideda didžiausios problemos - dokumentai, pinigai, konkursai. Nėra tam laiko.
