Grįžusi į Vilnių krepšinio aistruolė Vida pasakojo, kad buvo nustebinta ne tik lietuvių, bet ir britų svetingumo. Londone, kur dėl olimpiados viešbučių kainos buvo tiesiog žvėriškos, sirgaliams neteko šlaistytis gatvėmis ieškant, kur pernakvos. Dauguma jau vykdami į žaidynes žinojo, pas ką apsistos. Pati Vida tuo metu viešėjo pas savo seserį, kuri priglaudė dar tris lietuvius.
Sužinojusi apie ketinimą priimti į namus keletą sirgalių iš Lietuvos, šia „gerumo akcija“ susidomėjo ir kaimynė britė. Nė nesvarsčiusi ji pasiūlė: jei atsirastų daugiau neturinčių, kur gyventi, draugų, jie galės apsistoti pas ją, nes vis tiek namuose yra pakankamai laisvos vietos.
„Neprašydami jokių pinigų, visiškai jokio atlygio, anglai priėmė gyventi tris klaipėdiečius“, - džiaugėsi Vida.
Moteris nežino, ar atsirado daugiau geraširdžių britų, tačiau tikino, kad dauguma sirgalių gyveno pas lietuvius Londone: „Nežinau, kaip dėl anglų, bet lietuviai tikrai priiminėjo tautiečius iš Lietuvos. Visi iš anksto rūpinosi stogu virš galvos, kadangi viešbučiuose gyventi būtų buvę velniškai brangu. Draugai, pažįstami, vieni per kitus susirado, kas ką priglaus, dar prieš vykdami“.
Brolybė gyvavo ir tribūnose
Pasakodama apie mūsų tautiečių solidarumą, skaitytoja pabrėžė ir tai, kad lietuviai visuomet stengėsi laikytis drauge. „Pastebėjau, kad lietuviai labai, tiesiog išskirtinai, draugiški. Sirgaliai buvo be galo vieningi per visas varžybas“, - neslėpė Vida.
Lietuviai bandė suburti tikrą milžinišką palaikymo komandą savo krepšinio rinktinei. Per pirmąsias rungtynes su Argentina visi susibūrė į vieną sektorių ir entuziastingai palaikė kovojančius krepšininkus. „Pirmąjį vakarą mes visi stovėjome ir plojome, skandavome. Mūsų neįstengė niekas nuraminti – stovėjome ir viskas“, - įspūdžiais dalijosi moteris.
Didžiam sirgalių nusivylimui, kitą dieną susirinkti į vieną vietą jau buvo nebeįmanoma, nes apsauga uoliai tikrino visų bilietus ir palydėdavo iki žiūrovo vietos.
„Kitą dieną mums net neleido pakilti iš savo vietų, tikrino, kur kiekvienas turi sėdėti, draudė užsiiminėti saviveikla. Vos pamatę, kur buriuojasi lietuvių grupelės, prieidavo savanoriai, paimdavo bilietą ir palydėdavo, kad nebėgiotume į kitus sektorius, - teigė Vida, - Bandėme vėl stotis ir skanduoti, bet niekas neleido. Atsistojai, paplojai ir sėsk atgal į vietą. Griežta tvarka.“
Paklausta, kaip pavyko susiburti per pirmąsias varžybas, moteris pasakojo, kad atskirti lietuvių sirgalius buvo labai paprasta – visoje salėje švietė geltonai žali marškinėliai, tad gerbėjai kilo iš savo vietų ir rinkosi į vieną būrį prie žymiojo Tomo Balaišio-Sėklos palaikymo komandos.
„Aišku, jų kompanija sėdėjo kartu, jie kartu pirko bilietus. Kiti gi – kas sau žvejojosi interneto platybėse. Buvo tiesiog neįmanoma gauti bilietų. Patys britai kaimynai stebėjosi, kaip mes juos sugebėjom įsigyti, jei jiems, gyvenantiems Londone, nepavyko, - pasakojo sirgalė, kuri pridūrė, jog sėkmę lėmė didelis noras ir pasiryžimas pamatyti savo komandą olimpiadoje, - Mes turėjom aiškų tikslą ir mes jo siekėme iš visų jėgų.“
Labiausiai stengtasi patekti į krepšinio varžybas, į rinktinės vyrus dėtos didžiausios viltys, nes, pasak skaitytojos, „krepšinis juk mūsų gyvenimas.“ Tačiau tuomet, kai visus pribloškė R. Meilutytės iškovotas auksas, sirgaliai tarsi atsikvošėjo. Visa Lietuva pamatė, jog reikšmingas ir kitas sportas, ir kitose srityse galime daug pasiekti.
„Kai užėmėme pirmąją vietą plaukime, prie arenos ėjo lietuviai ir vieni kitus sveikino su aukso medaliu. Per kiekvienas varžybas visi rinkomės olimpiniam parke prie milžiniško ekrano stebėti transliacijų ir palaikyti savo sportininkų“, - atskleidė moteris.
„Žinojome, kada startuoja lietuviai ir sekdavome ar irkluodavo, ar plaukdavo, skanduodami „LIETUVA!“. Net BBC žurnalistai priėjo filmuoti susidomėję, ką čia tie lietuviai daro, o mes gi už saviškius sirgome“, - atskleidė nuotykius Vida.
Pikto lietuvio sindromas - svetimas
Moteris sakė, kad, nepaisant krepšininkų nesėkmių, nė iš vieno lūpų neišgirdo blogo žodžio, nebuvo jokių švilpimų ir kiekvienas tikėjo rinktine iki paskutinio prakaito lašo: „Liūdna, kad viskas taip baigėsi, bet mes išlikome vieningi.“
Jos teigimu, turėję bilietus, veikiausiai liko Londone, tačiau dauguma ten buvo dėl lietuvių: „Žinoma, įdomu pažiūrėti, kaip žais pasaulinio lygio komandos, bet nemanau, kad sirgalių bus tiek, kiek buvo tada, kai kovėsi mūsiškiai.“
