2004-ųjų olimpiadoje Atėnuose jis laimėjo sidabrą, po ketverių metų Pekine – bronzą, du kartus (2000 ir 2004 m.) tapo pasaulio čempionu, tačiau per geriausio Lietuvos sportininko rinkimus visada likdavo aukščiausios viršūnės papėdėje.
Karjerą didžiajame sporte prieš metus baigęs A. Zadneprovskis tris kartus buvo antras, porąsyk – trečias, todėl kaip niekas kitas žino geriausio šalies sportininko titulo vertę.
Kuklus 37-erių čempionas dabar ne mažiau prisidėjo, kad šiuolaikinės penkiakovės varžybose L. Asadauskaitė pratęstų pergalingas jo tradicijas.
„Andrejus – puikus penkiakovės žinovas. Jis man visą laiką buvo idealas”, – neslėpė Laura.
Po lemtingos pažinties baseine 2009-ųjų lapkritį šeimą sukūrusi dviejų atletų šeima dabar augina dukrelę Andrianą.
Po motinystės atostogų į didįjį sportą grįžusi L. Asadauskaitė nustebino visus, 2011-ųjų pasaulio pirmenybėse Maskvoje iškovodama bronzą, o pasaulio taurės varžybų finale – sidabrą.
Šie medaliai nulėmė Lauros triumfą geriausių 2011 metų Lietuvos sportininkų rinkimuose.
Po žmonos pergalės per Metų sportininkų rinkimus A. Zadneprovskis pirmąsyk gyvenime pistoletą, špagą ir žirgą iškeitė į žurnalisto diktofoną.
„Lietuvos ryto” prašymu Atėnų ir Pekino olimpiadų prizininkas uždavė savo klausimus Metų sportininke išrinktai L. Asadauskaitei. Šis interviu buvo publikuotas 2012-ųjų sausį.
– Laura, jeigu nebūtų šiuolaikinės penkiakovės, kurią sporto šaką pasirinktum?
– Tikriausiai dailųjį čiuožimą. Man tai labai graži ir moteriška sporto šaka.
Labai patinka mūsiškiai ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Jie – tikri šaunuoliai, nes jau dešimt metų rengia nuostabius šou.
Pernai teko apsilankyti viename jų Vilniuje. Jų pasirodymas man paliko didelį įspūdį.
Bet ypač žaviuosi itale Carolina Kostner, kuri dabar yra viena stipriausių pasaulio moterų čiuožėjų. Jos asmenybė man labai patinka.
– Pastaraisiais metais šiuolaikinės penkiakovės taisyklės nuolat keičiasi. Reikia šaudyti lazeriniais pistoletais, o bėgimas ir šaudymas sujungti į vieną rungtį. Gal turi savo idėjų, ką dar būtų galima pakeisti?
– Pakeisti galbūt jau nereikėtų nieko. Bet mūsų sportą iš tiesų dabar net derėtų vadinti keturkove.
Niekas nežino, kas bus toliau. Kadangi varžybų formatas nuolat keičiasi, galbūt vėliau net būtų galima atsisakyti žirgų ir jojimo.
– Gal sutiktum, kad žirgai būtų pakeisti į motociklus ar dviračius?
– Ne, tikrai ne. (Juokiasi.)
Arba jų iš viso tegu nebūna, arba tegu lieka taip, kaip yra. O jeigu jau būtų dviračiai, tai juk turėtume triatloną.
– Ar žirgus prieš varžybas plauni taip pat kruopščiai kaip ir mūsų namuose akvariumą?
– Žirgų mes visiškai neplauname.
Prieš varžybas jie būna visiškai parengti, nuvalyti ir pabalnoti. Man tikrai niekuomet neteko jų valyti.
Taip gal buvo labai seniai, tik tais legendiniais tavo laikais. (Šypteli.)
– Ar idealiai nuplautas žirgas dabar šoka aukščiau?
– Abejoju. Čia kaip ir dėl gero bėgiko.
Kad ir kokius batelius apsiautum, jeigu greitai nebėgi, ir geriausios firmos avalynė už tave nenubėgs ir nepadės laimėti.
– Šiuolaikinė penkiakovė neturi idealaus atleto parametrų. Po pasaulio taurės finalo finišo prasitarei, kad olimpinei čempionei Lenai Schöneborn buvo lengviau bėgti į nuokalnę, nes vokietė už tave aukštesnė. Jei turėtum galimybę rinktis, norėtum turėti ilgesnes kojas ar būti storesnė?
– Ilgesnes kojas – taip, bet storesnių – tikrai ne! (Juokiasi.)
Kai prisimenu ir analizuoju tą situaciją pasaulio taurės finale, manau, kad mano pranašumas panašiomis aplinkybėmis turėtų būti bėgimas į kalną.
Man lengviau kopti į kalną, nes esu žemesnė už daugumą varžovių. Kadangi bėgu mažesniais žingsniais, turėčiau atsiplėšti bėgdama į kalną.
Ir tada reikėjo atsiplėšti, kad nuokalnėje bėgdama platesniu žingsniu vokietė nespėtų manęs pasivyti, nes ji atitrūksta vien dėl ūgio ir platesnio žingsnio.
Taip tuomet ir nutiko, bet, kita vertus, varžovė neatsiliko ir bėgdama į kalną. Galbūt dar nebuvau tinkamai pasiruošusi tokiai netikėtai trasai.
Bet dabar ruošdamasi olimpiadai mąstau apie viską ir analizuoju tokius dalykus.
– Kokioje šiuolaikinės penkiakovės rungtyje labiausiai norėtum būti stipresnė už savo varžoves?
– Bėgimo ir fechtavimosi.
Taip, sutinku, kad bėgimas yra mano stiprioji rungtis, bet norėčiau bėgti dar greičiau. O iš tikrųjų reikėtų būti dar stipresnei visose rungtyse.
– Nors dvidešimt metų atidaviau sportui, nė karto nebuvau išrinktas Lietuvos metų atletu. Ar nori pranokti mane ir kitais savo titulais?
– Be abejo. Tai mano svajonė.
Kiekvienas sportininkas norėtų pasiekti tiek, kiek padarei tu.
Stengsiuosi ir bandysiu iš visų jėgų, ir pamatysime, ar man tai pavyks. Jeigu lydės sėkmė, gal ir pralenksiu? (Šypteli.)
Tikrai nepadėjau taško savo sportininkės karjeroje, todėl tikiu, kad didžiausios pergalės man dar prieš akis.
– Kurioje šiuolaikinės penkiakovės rungtyje jautiesi stipresnė už mane?
– Ko gero, bėgimo.
– Kodėl per jojimo rungtį moterys neretai pasirodo geriau už vyrus ir dažniau surenka maksimalią 1200 taškų sumą?
– Visi žino, kad jojimo rungtyje daugiausia lemia burtai.
Vieną kartą su tuo pačiu žirgu gali parodyti absoliutų rezultatą, o kitą kartą pats padaryti kokią klaidelę.
Šioje rungtyje tikrai neįmanoma palyginti vyrų ir moterų tikrųjų galimybių.
– Nuolat netrūksta kalbų, kad šiuolaikinė penkiakovė bus išbraukta iš olimpinių žaidynių programos. Ką darytum, jeigu taip atsitiktų?
– Nieko. Gal eičiau dirbti trenere, gal ką nors kita veikti.
Jau esu nemažai pasiekusi, turiu, ką prisiminti, tad tikrai neliūdėčiau.
Ko gero, jau nesirinkčiau jokios kitos sporto šakos.
– Ar baigusi karjerą kaip ir aš persėsi ant dviračio ir dalyvausi dviračių varžybose?
– Visko gali būti. Tikrai nesėdėsiu namie tik prie puodų.
Kažkada jau bandžiau važinėti, visai patiko. Bet dabar daug laiko tam negaliu skirti, todėl teks tau dar palaukti.
– Draugai šią savaitę kvietė dešimčiai dienų paslidinėti į Austriją. Ar nesigaili, kad neišvažiavome?
– Nesigailiu, nes laukia olimpiada.
Bijau gauti kokią nors traumą, todėl ir slides, ir visas kitas pramogas atidedu kitiems metams.
– Kurią pasaulio šalį norėtum aplankyti?
– Gal Indiją. Gal kitas Azijos šalis.
Dar daug kur nesu buvusi, todėl tikiuosi, kad ateityje turėsime progos kartu pakeliauti po pasaulį.
– Ar norėtum turėti geresnį vyrą?
– Kol kas geras ir tenkina tas, kuris yra šalia. (Juokiasi.)
Man ideali šeima būtų aš, vyras ir bent trys vaikai.
– Ar norėtum, kad Londono olimpiniame kaimelyje gyvenčiau kartu viename kambaryje?
– Aišku, kad taip. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Man palaikymo visada reikia. Tiesiog būtina, kad tu Londone būtum šalia.
