Du aukso, vienas sidabro ir du bronzos medaliai. Tauriųjų metalų kolekcija, kurios nebuvome sukaupę vieneriose žaidynėse per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Bet šiuo atveju esmė - ne tik medaliai.
Įvykių antalogija nuo pat 1992-ųjų Barselonos yra paprasta. Pradžioje mes siųsdavome į žaidynes disko metiką Romą Ubartą ir krepšininkus. Greta jų - vienas kitas, galintis nušokti, išplaukti, išsikapstyti, plius pusšimtis turistų, parvežančių į Lietuvą garbingą, kaip iki šiol įprasta sakyti, 50-ąją ar 70-ąją vietą. Tai - ne priekaištas: olimpinis principas nereikalauja laimėti, jis prašo dalyvauti.
Vėliau R. Ubartą pakeitėme kitu disko metiku - ne, ne taip: disko metimo Mozartu - Virgilijumi Alekna. Su juo siųsdavome vieną kitą stiprų penkiakovininką, vieną kitą vidutinio pajėgumo išsikapstytoją iki pirmojo aštuoneto, šešeto, o kartais - net iki olimpinės prizininkų pakylos. Aišku, krepšininkus. Ir, suprantama, įprastą pusšimtį sporto turistų, užpildančių vietas olimpinio kaimelio bendrabutyje bei valgykloje.
Londonas viską apvertė aukštyn kojomis. Gyvename sporto vertybių perkainojimo metu. Iki žemės lenkiamės V. Aleknai ir Austrai Skujytei, lengvosios atletikos veteranams, kurie išsunkė iš savęs viską, bet olimpinės prizininkų pakylos nebepasiekė. Dėkojame krepšinio arenų senoliams Šarūnui Jasikevičiui, Dariui Songailai, Rimantui Kaukėnui.
Žaidynės tik įrodė, kad šių mūsų žvaigždžių laikas - praeityje. Ateina nauja jėga. Medalius Lietuvai laimėjo sporto šakų, kurių nuo nepriklausomybės atkūrimo olimpinės šlovės alėjoje nebuvo, atstovai - plaukikė, boksininkas, kanojininkas. Šalia jų - vis stiprėjančių graikų-romėnų imtynių ir jau daugelį metų galingos šiuolaikinės penkiakovės žvaigždės.
Smagu. Smagu ir tai, kad siaurinti olimpinių džiaugsmų iki prizininkų rato šį kartą nėra jokio pagrindo.
Jei penkeriose prieš tai vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse Lietuva laukdavo saviškio, kuris galbūt dalyvaus kokiame nors finale ir jo sėkmingais rezultatais stebėdavosi bei žavėdavosi, šįkart akis badė, pavyzdžiui, vos penkis finišavusius varžovus aplenkęs ir standartinį lietuvišką Sidnėjaus, Atėnų, Pekino rezultatą užfiksavęs ėjikas. Atrodo, išsipildė tai, ką kažakda pranašiškai sudainavo Marijus Mikutavičius: mes per vieną dieną dideli užaugom.
Taip, atėjo kartų kaita. Mes su dėkingumo ašaromis akyse atsisveikiname su V. Alekna ir, kalbant apie olimpines žaidynes, turbūt su A. Skujyte. Mes nuoširdžiai užjaučiame tituluotą dviratininkę Simoną Krupeckaitę, kuri, atrodo, nėra gimusi tam, kad spindėtų olimpinėse žaidynėse.
Mes lenkiame galvą prieš olimpinę krepšinio rinktinę, apie kurią turėtume sakyti tiesą, kurią lyg strutis galvą smėlyje slepiame patys nuo savęs - jie sužaidė taip, kaip pajėgė. Jų rezultatas yra tai, ko Lietuva galėjo tikėtis Londone ir į ką gali pretenduoti šešerius ar aštuonerius artimiausius metus.
Londone mes neturėjome Kevino Duranto su Kobe Bryantu, Pau Gasolio su Juanu Carlosu Navarro, Manu Ginobili su Luisu Scola ar Andrejaus Kirilenkos su Aleksejumi Švedu. Net Tony Parkerio su Nicolas Batumu neturėjome. Nuo šiol neturėsime ir, kaip kaip kažkada kalbėdamas apie save pašmaikštavo Š. Jasikevičius, storų, lėtų baltaodžių - D. Songailos, R. Kaukėno bei, svarbiausia, paties kultinio Šaro.
Pasakos apie tai, kad juos pakeis Adas Juškevičius, Edgaras Ulanovas ar vos šešiolikos sulaukęs Domantas Sabonis, tikrove gali tapti ne anksčiau kaip po kelerių metų. Veržkimės diržus krepšinio sunkmečiui.
Bet tai - tik apie krepšinį. Kituose frontuose mes, jei ne klestime, tai bent jau kylame. Sportininkų pavirkavimai apie tai, kad Lietuva rūpinasi vien krepšiniu, yra iš esmės teisingi. Bet atsirado itin džiugi tendencija - dabar sporto federacijų vadovai ne tik šniurkščioja į rankovę, tačiau ir dirba bei uždirba savo sportininkams. Tik dėl to mes turime stiprius irkluotojus, imtynininkus, boksininkus, lengvaatlečius.
Kalbant apie valstybę - ji yra įsipareigojusi sumokėti premijas olimpiečiams, patekusiems į pirmuosius aštuonetus. Valstybė esame mes. Mokėsime ne tik olimpiniams prizininkams - taip pat ir V. Aleknai, A. Skujytei, krepšininkams, S. Krupeckaitei, irkluotojams Rolandui Maščinskui, Sauliui Ritteriui, buriuotojai Gintarei Scheidt, dar keliems atletams.
Sumokėkime su malonumu - jie to verti. O jei manote kitaip, atsisakykite Lietuvos pilietybės ir atiduokite ją žirgui All Rise, kuris nešė Laurą Asadauskaitę olimpinės čempionės titulo link.
