„Ką galėjo pasiekti J. Šuklinas, jeigu jis būtų dirbęs su modernia įranga?“ – toks klausimas pasigirsta iš dažno sporto entuziasto, pamačiusio sąlygas, kuriomis teko treniruotis atletui.
„O galbūt jis nebūtų nieko pasiekęs?“ – ironiškai peršasi mintis, kad būtent čia kanojininkas išmoko veikti ryžtingai ir nepasiduoti esant bet kokioms sąlygoms.
„Čia treniruojuosi jau 16 metų. Niekas nepasikeitė“, – stovėdamas šalia aptriušusio statybininkų vagonėlio, kuris yra „bazės“ dalis, kalbėjo J. Šuklinas. Nusišypsojęs atletas prisiminė, kad kas ketverius metus kai kas keičiasi.
„Perdažome išorę, tačiau tai viskas“, – teigė sidabro medalio laimėtojas.
Galbūt po bjauria ir atstumiančia išore slypi neįtikėtinai graži ir prabangi sporto salė? Prabanga čia net nedvelkia.
Vadinamoji sporto salė primena vaikėzų iš kaimo malkinę, kurioje jie įsirengė „kačialkę“. Aprūdijusios štangos, svarmenys, savadarbiai treniruokliai – visa tai galima rasti sporto bazėje, kurioje treniruojasi ir Londone ne vienam moderniuose kompleksuose prakaitą liejusiam varžovui nosį nušluostęs J. Šuklinas.
Situacija ir taip atrodo tragiška, tačiau dar reikėtų pridurti, jog sportininkai čia turi atsinešti geriamojo vandens. Po varginančios treniruotės prakaitą jie turi nusiplauti ežere arba namuose – apleistoje irklavimo bazėje dušų nė kvapo.
„Tikiuosi, kad dabar situacija pasikeis“, – ne kartą kartojo iš Londono sugrįžęs J. Šuklinas. Jis tikisi, jog šįkart jo balsas pasieks valdžios ausis.
