Net ir didžiausi optimistai Londone puikiai suvokia, kad kitos tokios progos teks laukti mažų mažiausiai pusę amžiaus.
Po „laimingų ir šlovingų žaidynių” – taip jas pavadino Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Jacques’as Rogge’as – tūkstančiai sportininkų ir jų trenerių, o kartu su jais šimtai tūkstančių sirgalių iš visų pasaulio kampelių grįžo namo.
Tiesa, kai kuriems Afrikos sporto delegacijų nariams iš Kongo ir Kamerūno Londonas taip patiko, kad jie nusprendė čia likti visiems laikams: 11 atletų ir trenerių pasiprašė politinio prieglobsčio.
Savaitės pradžioje vykęs „olimpinis tautų kraustymasis” Londono Kings Kroso tarptautinę geležinkelio stotį ir miesto oro uostus pavertė įkaitusiais dūzgiančiais aviliais. Visi išvyko, o londoniečiai ir kiti britai ėmė vertinti, ką jiems reiškė dvi olimpinės savaitės.
Iš fiestos – į realybę
Nors pesimistai pranašavo ilgas eiles išvykimo terminaluose ir painiavą dėl šimtų papildomų reisų, jokių didesnių logistinių ar saugumo problemų nebuvo. Kaip, beje, ir per visas žaidynes.
Bemaž chronometro tikslumu veikęs visuomeninis transportas gerokai nustebino ne tik pačius londoniečius, bet ir punktualiųjų šveicarų bei vokiečių žiniasklaidą. Pastaroji prieš žaidynes mėgavosi žiniomis apie galimus streikus Londone ir būsimą chaosą. Pasibaigus joms netgi santūrieji vokiečiai negailėjo liaupsių Londonui.
Žinoma, gyvenimo realizmo nestokojantys Londono gyventojai supranta, kad tokia „olimpinė magija” ilgai netruks.
Nuo rugsėjo metro traukinių ir miesto autobusų vairuotojai vėl grasina rengti streikus, kuriuos šį rugpjūtį suspendavo tik dėl olimpiados. Ir tik po papildomų „žaidynių priedų” – mažiausiai po 500 svarų kiekvienam vairuotojui.
Prie šių streikų ketina prisijungti ir oro uostų migracijos tarnybos darbuotojai. Dėl mažėjančių pensijų ir nekintančio darbo užmokesčio nepatenkintos didžiosios britų viešojo sektoriaus profsąjungos grasina masiniu, bemaž nacionaliniu streiku.
Taigi po magiškojo rugpjūčio ruduo žada sugrįžimą į kietakaktę kasdienę realybę. Olimpinė pasaulinė fiesta baigėsi.
Džiaugiasi ne tik pelnu
Be to, kaip ir po kiekvieno gero vakarėlio, dabar laikas apmokėti sąskaitą. Tiesa, ir čia laukė geroji žinia – sąskaita bent dukart kuklesnė nei ta, kurią 2008 metais turėjo suploti Kinijos komunistų partijos diriguojami ekstravagantiško propagandinio šou organizatoriai.
Bet Londono žaidynių išlaidos vis vien siekia dešimtženklę sumą. Šeimininkams visa šventė kainavo mažiausiai 11 milijardų svarų.
Iš jų – bent 9 mlrd. svarų iš britų (ypač – londoniečių) mokesčių mokėtojų kišenės. Palyginkime: kai 2005-aisiais miestas laimėjo teisę rengti šią šventę, organizatoriai dievagojosi, kad užteksią ir beveik 4 mlrd. svarų.
Prieš pat žaidynes vykdytos apklausos rodė, kad daugiau nei pusė britų rimtai abejoja, ar ekonominio nuopuolio metu vertėjo paleisti vėjais tokius pinigus.
Tačiau po sėkmingiausio Didžiosios Britanijos sportininkų pasirodymo per daugiau nei šimtmetį, kai britai laimėjo 65 medalius (iš jų – net 29 aukso) ir užėmė 3-iąją vietą bendrojoje lentelėje, skeptikų gretos gerokai aptirpo.
Likus dienai iki olimpiados uždarymo kompanijos ICM atliktas tyrimas parodė, kad tiktai 35 procentai britų mano, jog „žaidynės buvo brangi pramoga, laikinai atitraukianti dėmesį nuo rimtų ekonominių bėdų”.
Bet net 55 procentai apklaustųjų pritarė teiginiui, kad dvi savaitės sėkmingų startų „buvo gerai išleisti pinigai, nes pakėlė šalies dvasią sunkiais laikais”.
Dešimtadalis apklaustųjų apie olimpiadą neturėjo nei geros, nei blogos nuomonės – tai irgi nustebino sociologus.
Mat išvengti olimpinio burbulo per pastarąsias tris savaites Jungtinėje Karalystėje buvo bemaž neįmanoma, nebent aklinai užsidarytum namuose ir išjungtum radiją bei televizorių, rodžiusį žaidynes net per 27 visuomeninio transliuotojo BBC kanalus.
Arba laikinai emigruotum iš šalies.
Beje, pasiturinčiuose Londono šiaurės ir vakarų rajonuose ištuštėjusios gatvės ir vakare neužsidegantys langai – ženklas, jog pinigų turintys ir sportui abejingi miesto piliečiai būtent taip ir padarė.
Žaidynių organizatoriai ir koalicinė centro dešinės šalies vyriausybė neslepia optimistinių skaičiavimų, kad Londonas gali tapti pirmuoju miestu po 1996-ųjų Atlantos, nepatirsiančiu jokių finansinių nuostolių.
Pinigų netaškė vėjais
„Mes nuo pat 2005-ųjų mąstėme, kaip išvengti tų klaidų, kurias padarė kiti olimpiniai miestai – nuo Monrealio iki Atėnų.
Jau nuo pat pirmųjų dienų turėjome labai aiškią „palikimo strategiją”, – „Lietuvos rytui” sakė Dennisas Hone’as, specialiai įkurtos valstybinės agentūros „Olympic Delivery Authority” vadovas.
Tokios strategijos esmė paprasta: neišmesti pinigų tik dėl dviejų savaičių ekstravagantiškos pramogos, o ieškoti realistiškų būdų, kurie garantuotų, kad pastatytos naujos sporto arenos ar kita infrastruktūra būtų naudojama ir ateityje.
Iš olimpiniame parke pastatytų 8 didelių objektų net šešių likimas jau dabar yra garantuotas. Dvi likusios arenos – krepšinio ir vandensvydžio – jau nuo pat pradžių buvo sukonstruotos kaip laikini pastatai.
„Juos galima palyginti su lego detalėmis: po parolimpinių žaidynių šias arenas be jokių problemų išrinksime ir parduosime dalimis statybų pramonės korporacijoms”, – tikino D. Hone’as.
