Po Londono olimpinių žaidynių daugelis žinomų Lietuvos sportininkų pradėjo galvoti apie grįžimą į studijas.
Įtemptas pasirengimo grafikas, treniruočių stovyklos ir griežtas režimas buvo privertęs ne vieną olimpietį mokslus atidėti į šalį.
Mokytis skatino mergina
„Labai sunkiai”, – nusijuokė graikų-romėnų imtynininkas Aleksandras Kazakevičius, paklaustas, kaip sekasi derinti studijas ir sportą.
Londono olimpinėse žaidynėse bronzos medalį iškovojęs sportininkas studijuoja Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Sporto ir sveikatos fakultete.
Tiesa, sportininkui bakalauro studijos kiek užsitęsė. Studijuoti pradėjęs iškart po mokyklos baigimo dabar 26 metų imtynininkas yra baigęs tris kursus.
„Trejus metus lankiau paskaitas, gal kelios skolos ir buvo, bet atsiskaitinėjau. O paskui sustojau. Anksčiau, kai turėjau draugę, ji priversdavo daugiau dėmesio mokslams skirti, bet kai išsiskyrėme, buvo krizė”, – pasakojo A. Kazakevičius.
Sustabdyti studijas sportininką privertė pasirengimas olimpinėms žaidynėms.
„Man reikia tik diplomo, nes ta specialybė – mano kasdienė veikla. Aišku, reikia terminus žinoti, tik kartais po treniruočių tingisi tas knygas vartyti”, – kalbėjo imtynininkas.
Tiesa, trenerio specialybę pasirinkęs A. Kazakevičius ateityje apie tokį darbą nesvajoja.
„Nežinau, ar noriu būti treneris, bet jei gyvenimas privers, dirbsiu. Dabar sunku planuoti. Kas žino, gal kokiu verslininku tapsiu, gal dar kuo nors”, – svarstė sportininkas.
Tikisi daugiau supratimo
Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA) Kaune studijuojanti irkluotoja Donata Vištartaitė – dar viena sportininkė, kuriai dėl pasirengimo Londono olimpinėms žaidynėms teko sustabdyti studijas.
23 metų D. Vištartaitė olimpinių žaidynių moterų vienviečių valčių varžybose užėmė aštuntąją vietą.
Į kineziterapijos studijų trečiąjį kursą sportininkė grįš po naujųjų metų.
„Olimpiadai ruošiausi labai atsakingai, o tai suderinti su studijomis buvo sunku, todėl akademinių atostogų išėjau dar neprasidėjus olimpinei atrankai.
Kai studijavau, pasirinkimo tarp sporto ir studijų nebuvo, stengiausi gerai daryti ir viena, ir kita.
Tekdavo keltis 6 valandą ryto ir eiti į treniruotę, 8 valandą – į paskaitas, iš universiteto grįždavau apie 17 valandą, pavalgiusi vėl skubėdavau į treniruotę. Prie knygų tekdavo naktimis sėdėti. Bet gyvenimas privertė sustoti”, – pasakojo D.Vištartaitė.
Nors studijas LKKA renkasi daugelis sportininkų, irkluotoja prasitarė, kad dėstytojų požiūris į norą derinti mokslus ir karjerą ne visada teigiamas.
„Kai kurie dėstytojai atsižvelgia į tai, kad sportuoju, bet pasitaikydavo visko. Nenoriu nieko bloga sakyti, bet norėtųsi daugiau palaikymo.
Suprantu, kad dėstytojai labiau supranta tuos sportininkus, kurie studijuoja treniravimo sistemas. Man netgi teko išgirsti: arba mokykis, arba sportuok”, – atviravo sportininkė.
Viskam – savas laikas
20-metė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė – Vilniaus universiteto (VU) verslo informacijos vadybos studijų trečiakursė.
Pasirengimą Londono olimpinėms žaidynėms ir mokslus lengvaatletei pavyko suderinti.
„Daug kas siūlė prieš olimpiadą išeiti akademinių atostogų, bet nenorėjau. Manau, kad viską reikia daryti savo laiku.
Jei pradėjau mokytis, nemesiu”, – ryžtingai kalbėjo A. Palšytė, olimpinėse žaidynėse užėmusi 11-ąją vietą.
Sportininkė treniruotes stengiasi derinti prie įtempto paskaitų tvarkaraščio, o išvažiuodama į treniruočių stovyklą ar varžybas visada perspėja dėstytojus.
„Pirmaisiais metais buvo lengviau, nes nelaukė toks įvykis kaip olimpinės žaidynės. Stengiausi visas paskaitas lankyti, o į treniruotę važiuodavau po jų.
Antrajame kurse jau teko prašyti laisvesnio grafiko, nes važiavau į tris treniruočių stovyklas iš eilės”, – pasakojo sportininkė.
Ne visi VU Komunikacijos fakulteto dėstytojai palaikė lengvaatletės norą suderinti studijas ir profesionalųjį sportą.
„Vienas dėstytojas semestro pradžioje, kai nežinojo, kad rimtai sportuoju, nepalankiai žiūrėjo į praleidžiamas paskaitas.
Netikėjo, kad olimpiadai rengiuosi, tačiau per atsiskaitymą jo pozicija buvo pasikeitusi. Matyt, buvo pasidomėjęs.
Tada ištarė, kad gerbia už tai, jog sportuoju, mokausi ir viską suderinu.
Yra dėstytojų, kurie labai geranoriškai žiūri, atsiunčia užduotis. Tačiau yra ir dėstytojų „kirvių” – jiems visiškai nesvarbu, ar sportuoji, ar nesportuoji, turi būti paskaitose.
Norėtųsi daugiau palaikymo, nes labai sunku suderinti studijas ir profesionalųjį sportą.
Noriu studijuoti geriausiame universitete Lietuvoje, bet ne visi palaiko”, – apmaudo neslėpė A. Palšytė.
