Apie A. Poviliūno epochą Lietuvos sporte tikriausiai bus kalbama gerokai ilgiau, nei ji truko. Jau prieš gerą dešimtmetį mūsų šalyje nebuvo likusios organizacijos, kuriai tas pats žmogus vadovautų tiek kadencijų.
Tačiau A. Poviliūnas per LTOK generalinės asamblėjos sesijas kaskart sulaukdavo vienbalsio palaikymo ir tęsdavo darbą.
„Aš esu tik vėliava, o jos kotą laikote jūs”, – mėgo sakyti jis LTOK nariams.
Koks iš tikrųjų buvo A. Poviliūnas kaip LTOK prezidentas?
Demokratas, sumanus ir išmintingas diplomatas, sugebėjęs net 24 metus vairuoti olimpinį laivą per rūsčiausias politines ir ekonomines audras?
Ar diktatorius, veidmainis ir savanaudis, kokį jį per rinkimų kovas bandė pavaizduoti vieno kandidatų į LTOK prezidentus šalininkai?
Laikė patriotizmo egzaminus
Dauguma aršiausių dabartinių A. Poviliūno kritikų 1988-aisiais dar nieko nesuprato nei apie didįjį sportą, nei apie politiką. Todėl visiems pravartu prisiminti tuos įvykius, nuo kurių prasidėjo Lietuvos grįžimas į olimpinę šeimą.
Prieš 24 metus A. Poviliūnas negalėjo net įsivaizduoti, kas jo laukia, kai buvo mestas iššūkis SSRS sporto struktūroms, o Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) tik kraipė galvą dėl lietuvių įžūlumo – kokia čia sovietų provincija kelia nesuprantamą reikalavimą tapti IOC nare?
Prireikė dvejų metų, kol kartu su politinėmis audromis buvo išblaškyti debesys ir prasidėjo visateisė LTOK veikla.
Dar vieną politinį egzaminą A. Poviliūnas turėjo laikyti pernai, kai Rusija išplėtojo iki šiol sporte neregėto masto spaudimą dėl pabėgėlės penkiakovininkės Donatos Rimšaitės. LTOK prezidentas sulaukė daugybės skambučių, užuominų ir netgi grasinimų, bet nesudrebėjo ir ėjo iki pabaigos gindamas Lietuvos sporto interesus.
Lietuva pasakė tvirtą „ne”, nors dalis mūsų šalies sportininkų, įskaitant ir pačius tituluočiausius, akcentavo asmeninę savo gerovę, o ne patriotizmą ir palaikė pabėgėlę.
Kai olimpiniame Londone lietuvė Laura Asadauskaitė bučiavo aukso medalį, mažai kas pagalvojo, kad dalis jo priklauso ir LTOK prezidentui – jei ne A. Poviliūno principingumas, ant pakylos galėjo stovėti rusišką uniformą vilkinti D. Rimšaitė.
Neprašė valstybės pinigų
Susivieniję A. Poviliūno kritikai prieš rinkimus žongliravo skaičiais ir aiškino visuomenei, kad LTOK veikė neskaidriai, skriaudė sportininkus.
Kaip paskutinis koziris buvo mesti iš valstybės įstaigų gauti duomenys apie LTOK prezidento atlyginimą, kuris dabar yra 12 tūkst. litų neišskaičiavus mokesčių.
Lietuvoje nėra sporto ministerijos, bet kitų ministerijų vadovai valstybei kainuoja ne pigiau. Skirtumas tik toks, kad LTOK nebuvo finansuojamas iš biudžeto ir šis faktas nekart buvo tapęs ašaka politikų gerklėje.
Pelningai veikianti loterijų firma „Olifėja” – masalas įsivaizduojantiems, kad ten pinigai byra iš dangaus.
A. Poviliūnas ne kartą džiaugėsi, kad LTOK buvo finansiškai nepriklausomas ir tai buvo turbūt svarbiausias dalykas, leidęs šiai organizacijai susikurti savo įvaizdį ir išlaikyti stabilumą.
Lietuvių sudėliotas Nacionalinio olimpinio komiteto veiklos modelis sulaukė daug puikių įvertinimų iš tarptautinių organizacijų, mūsų šalis ne kartą buvo pateikiama kaip regiono lyderė.
Sporto diplomatijos fronte A. Poviliūnui išties teko ne tik įteikti šimtus apdovanojimų, bet ir ištuštinti ne vieną butelį tauriųjų gėrimų.
Klausimas – o ar kurioje nors kitoje srityje panašūs klausimai sprendžiami kitaip?
Pats LTOK prezidentas tokių dalykų pernelyg neslėpė, tačiau išskirtinis savikontrolės ir atsakomybės jausmas apsaugojo jį nuo skandalų.
Tiesa, pastaruoju metu iš jo bendražygių lūpų prasprūsdavo, kad LTOK vadovas atsipalaiduodamas kartais peržengia ribas. Bet ar žmogaus valiai atlaikyti tokį spaudimą?
Vertino mokslą ir švietimą
Netekęs žmonos ir į savarankišką kelią išleidęs sūnų A. Poviliūnas jautė tuštumą asmeniniame gyvenime, bet kvietimus į vakarėlius, pristatymus ir kitus aukštuomenės susibūrimus dažniausiai mesdavo į šiukšlių kibirą.
LTOK prezidentas porai metų grįžo į studijų suolą ir pernai apgynė socialinių mokslų (edukologijos) daktaro disertaciją, kurios pagrindu tapo jo knyga „Olimpinė Lietuva 1918–2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai”.
Tik visiškai A. Poviliūno nepažįstantis žmogus gali postringauti, kad tai įvyko be didesnių pastangų, kad už jį viską padarė pagalbininkai.
Netiesa. LTOK vadovas valandų valandas leisdavo bibliotekose ir skaityklose, studijuodamas su olimpiniu judėjimu susijusius dokumentus.
Nors A. Poviliūnas jaunystėje neblogai žaidė krepšinį ir buvo pretendentas į „Žalgirio” meistrų komandą, jis teisingai suprato tuomečių trenerių užuominas, kad krepšinio žvaigžde aikštėje netaps, ir paskui atrado save kaip pedagogą – dirbo dėstytoju, treneriu.
Jaunystės pamokos, kad save geriausiai gali atskleisti tinkamoje aplinkoje, A.Poviliūnas nepamiršo.
Tapęs įtakingu LTOK vadovu ir sulaukęs pripažinimo tarptautinėse organizacijose jis įveikė tai, kas paklūsta tikrai ne visiems vyresnio amžiaus žmonėms: kibo į anglų kalbą ir dabar ja šneka laisvai.
Niekam neužčiaupdavo burnos
Kasmet atsiskaitydamas už savo veiklą LTOK prezidentas paminėdavo ir žurnalistams duotų interviu skaičių. Tai liudija ir pedantiškai tikslų požiūrį į savo darbą, ir požiūrį į žiniasklaidą.
Net ir perskaitęs ar išgirdęs piktų ar neteisingų žodžių A. Poviliūnas sakydavo, kad kritika skatina pasitempti ir dirbti dar geriau, o žurnalistams jo durys visada atviros. LTOK prezidentas buvo vienas iš nedaugelio – jei ne vienintelis sporto pasaulyje, kuris per tuos 24 metus nė sykio nesislėpė nuo žiniasklaidos už sekretorės ar spaudos atstovo nugaros ir nemokė žurnalistų, kaip dirbti.
Žurnalistai ne kartą juokavo, jog A. Poviliūnui pakanka pateikti vieną klausimą, o atsakymų galima gauti iškart į penkis.
Ilgametis LTOK vadovas buvo įvedęs taisyklę, kad LTOK vykdomojo komiteto posėdžiuose, kur sprendžiami visi svarbiausi olimpiniai klausimai, gali dalyvauti ir žiniasklaidos atstovai.
Per tuos metus jam ne kartą teko girdėti kolegų ir kitų vykdomojo komiteto narių nuomonių, kad šie posėdžiai taptų uždari, bet A. Poviliūnas nepakeitė savo nuomonės, nors keliskart už tai teko sumokėti skandalu, kai į viešumą iškildavo dar tik sprendžiami darbiniai reikalai.
Ar naujieji LTOK vadovai išliks tokie pat atviri?
Neginčijamas faktas: sporto šakų federacijos savo užkulisius linkusios slėpti nuo visuomenės ir žurnalistų.
Atsakymo sulauksime netrukus – iš artimiausius ketverius metus LTOK vairuosiančios Dainos Gudzinevičiūtės.
Žvilgsnis iš arti
A. Poviliūnas gimė 1951 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. 1973 m. baigė tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (LVKKI). 1970–1973 m. dirbo Kauno miesto Švietimo skyriaus sporto mokyklos treneriu, 1974–1976 m. buvo LVKKI dėstytojas, 1976–1979 m. – Sąjunginio mokslinių tyrimų kūno kultūros instituto Maskvoje aspirantas, 1979–1981 m. – LVKKI vyresnysis dėstytojas, „Žalgirio” vyrų krepšinio komandos dublerių treneris, 1981–1987 – LKP CK kūno kultūros ir sporto instruktorius, 1987–1991 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojas. 1988 m. išrinktas LTOK prezidentu.
Taip pat buvo Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) sporto įrenginių komisijos (nuo 1992 m.), Europos olimpinių komitetų vykdomojo komiteto (1995–2002 m.), ANOC vykdomosios tarybos (nuo 2002 m.) narys. LKKA garbės daktaras (2000 m.), LOA akademikas (2007 m.), socialinių mokslų daktaras (2011 m.).
Apdovanojimai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medalis (2002 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžius (2003 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius (2008 m.), KKSD 2-ojo laipsnio ordinas (2001 m.) ir 1-ojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus Lietuvos sportui” (2003 m.).
