Šiuo metu Kauno ekipos tikslai – labai kuklūs ir ji dvikovoje su čekėmis nelaikoma favorite. Tuo tarpu prieš puspenkto dešimtmečio buvo visai kitaip. „Žalgiris“ tuo metu buvo viena galingiausių žemyno komandų ir 1967 bei 1968 metais du sezonus iš eilės iškovojo garbingiausią pasaulio klubų trofėjų Europos čempionių taurę.
Pirmos pasižymėjo rankininkės
„Žalgiris“ – neabejotinai geriausiai pasaulyje žinomas Lietuvos sporto prekinis ženklas, kurį jau beveik septynis dešimtmečius garsina ir Kauno krepšininkai bei rankininkės, ir Vilniaus futbolininkai.
Pastaraisiais metais plačiausiai skamba vyrų krepšinio „Žalgirio“ klubo pavadinimas. Tačiau Europa daug anksčiau krepšininkus gerai pažino „Žalgirio“ rankininkes.
1961-aisiais Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komanda pirmoji iš Lietuvos ekipų startavo žemyno klubų turnyre, 1967-aisiais – pirmoji laimėjo oficialias tarptautines varžybas, 1968-aisiais – pirmoji ir iki šiol vienintelė tapo stipriausia Europoje du sezonus iš eilės.
Sunkiausias mačas – pirmas
Lietuvos rankininkių kelias į viršūnę nebuvo rožėmis klotas. Kad 1967 metų pavasarį iškovotų Čempionių taurę, jos privalėjo nugalėti turtingas rankinio tradicijas turėjusių Rytų Vokietijos, Vengrijos ir Rumunijos klubus.
Jau pirmoji dvikova su Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) čempionėmis Rostoko „Empor“ rankininkėmis kaunietėms vos netapo paskutiniąja.
„Žalgiris“ laimėjo pirmąsias rungtynes namie 9:8, bet po finalo sirenos linksmesnės buvo vokietės – vieno įvarčio deficitas prieš atsakomąjį mūšį savo aikštėje „Empor“ žaidėjas visiškai tenkino.
Rostoke abi komandos patyrė nemažai jaudinančių akimirkų. Pradžioje kaunietės pasiuntė varžoves į nokdauną 5:1 ir beveik patikėjo pergale. Tačiau džiaugtis buvo anksti – visi svarbiausi įvykiai dar laukė priešakyje.
„Empor“ ne tik pasivijo, bet ir išsiveržė į priekį 6:5. Savo ruožtu „Žalgiris“ dar sykį sugrąžino lygsvarą ir lygų rezultatą 6:6 išsaugojo iki rungtynių pabaigos.
Tai prilygo nedideliam žygdarbiui, nes lietuvės kovojo ne vien su varžovėmis ir sausakimšai tribūnas užpidžiusiais vokiečių sirgaliais, bet ir su teisėju iš Rumunijos P.Popescu. Jis net septynis kartus šalino žalgirietes iš aikštės („Empor“ žaidėjų – nė karto) ir neįskaitė trijų „Žalgirio“ įvarčių.
Vėliau, turnyrui pasibaigus Kauno rankininkės kone sutartinai tvirtino, kad tai buvo sunkiausias mačas. Net sunkesnis negu finalo dvikova su kita Rytų Vokietijos komanda „Leipzig“.
Slovakijoje buvo ne vienos
Kitas dvi varžoves „Žalgirio“ rankininkės įveikė irgi sunkiai, bet lengviau negu „Empor“.
Ketvirtfinalyje buvo nugalėtas Budapešto „Spartacus“ (Vengrija) 7:8 ir 11:8, pusfinalyje – Timišoaros „Universitatea“ (Rumunija) 10:7 ir 4:5.
Finalo rungtynės dėl Slovakijos sporto žurnalo „Štart“ įsteigto prizo vyko Bratislavoje. Nors sirgaliai iš Lietuvos nukeliauti į Slovakijos sostinę negalėjo, žalgirietės Bratislavos sporto rūmuose nebuvo vienos. Tribūnose įsikūrė ansamblio „Nemunas“ dainininkai ir šokėjai. Ansamblis kaip tik tuo metu gastroliavo Vienoje ir vienai dienai persikėlė per Dunojų, kad palaikytų Lietuvos komandą.
Tuo tarpu dešimtys tūkstančių Lietuvoje likusių aistruolių prigludo prie radijo imtuvų.
Svarbiausiame sezono mūšyje „Žalgiris“ įveikė „Leipzig“ komandą vieno įvarčio skirtumu 8:7. Nors persvara buvo labai slidi, o kova vyko permainingai, trenerė Fausta Bimbienė po rungtynių tvirtino pergale patikėjusi jau po pirmojo kėlinio, kuris baigėsi lygiosiomis 3:3.
Po metų – antroji pergalė
Po metų „Žalgiris“ tapo pirmąja komanda, Europos čempionių taurę laimėjusia du sezonus iš eilės. Apginti stipriausios žemyno ekipos vardą buvo lengviau nei jį iškovoti. Burtai kaunietėms parinko silpnesnes varžoves ir iki pat finalo nė viena komanda „Žalgiriui“ nemetė rimto iššūkio.
Aštuntfinalyje lietuvės visai nežaidė, ketvirtfinalyje įtikinamai nugalėjo „Hamburg“ (Vakarų Vokietija) 23:12 ir 10:14, pusfinalyje – Krokuvos „Cracovia“ (Lenkija) 17:9 ir 17:8.
Finale, kuris vėl buvo surengtas Bratislavoje, kaunietės susitiko su senomis pažįstamomis Rostoko rankininkėmis. Šių rungtynių didvyre tapo „Žalgirio“ vartininkė Rožė Stasiulevičienė. Ji atrėmė tris baudinius ir dar kelis kartus gelbėjo komandą nuo, atrodė, neišvengiamų įvarčių.
„Žalgiris“ nugalėjo 13:11.
Antrąjį Kauno komandos triumfą galėjo pamatyti ir Lietuvos sporto aistruoliai. Finalo rungtynes transliavo nacionalinė televizija.
Taurę atidavė ukrainietėms
Kitą sezone Europos čempionių taurės turnyras nebuvo surengtas. Žalgirietės dar kartą titulą gynė tik 1969-1970 metų sezone.
Deja, trečią kartą iš eilės parvežti taurę į Lietuvą nepavyko. Kauno komanda įveikė dvi pirmąsias varžoves, bet pusfinalyje nusileido Kijevo „Spartak“ klubui.
„Spartak“ rankininkės perėmė estafetę iš „Žalgirio“ ir Europos arenose viešpatavo beveik du dešimtmečius. Ukrainos komanda nuo 1970 iki 1988 metų Čempionių taurę laimėjo net 13 kartų.
Tuo tarpu „Žalgiris“ dar kelis kartus iškovojo SSRS pirmenybių sidabro ir bronzos medalius, bet pamažu vis labiau atsiliko nuo lyderių. Galiausiai Lietuvos moterų rankinio centras persikraustė į Vilnių, o 1988 metais Lietuvos sostinės komanda „Eglė“ laimėjo trečią pagal rangą žemyno prizą IHF taurę.
Auksinė komanda neišsiskirstė
Auksinės „Žalgirio“ komandos žaidėjos nepamiršta viena kitos. Jos dažnai susitinka ir sveikindamos viena kitą su gimtadieniu, ir be jokios progos.
Šių metų vasarą rankinio veteranes subūrė „Žalgirio“ sporto draugijos vadovai, pasveikinę buvusias žalgirietes su pirmosios pergalės žemyno čempionių turnyre 45-uoju jubiliejumi.
Šeštadienį neišskiriama komanda vėl bus drauge. „Žalgirio“ rankinio klubas planuoja po mačo su „Banik“ rankininkėmis dar kartą pagerbti Čempionių taurės laimėtojas.
