Prieš pusmetį 21 metų A. Didžbalis buvo laikomas perspektyviausiu Lietuvos sunkiaatlečiu. Jam buvo prognozuojama vieta Londono olimpinėse žaidynėse ir net atsargiai kalbama apie medalį.
Jauno sportininko gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė vasarą, kai Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija (IWF) pranešė, kad jo šlapimo mėginyje, paimtame per 2012 m. Europos sunkiosios atletikos čempionatą, buvo rasta medžiagų, kurios viršija leistiną normą.
A. Didžbalis prarado balandį iškovotą Europos čempionato sidabro medalį, o Lietuva – vietą olimpinėse žaidynėse. Jau pusmetį sportininko gyvenimas skendi nežinioje, jis vis dar nežino, kokią pertrauką bus priverstas padaryti sportinėje karjeroje.
Verdikto atletas turėtų sulaukti gruodį Baku (Azerbaidžanas) vyksiančiame IWF kongrese. Blogiausiu atveju A. Didžbalis gali būti diskvalifikuotas ketveriems metams.
Laukdamas IWF sprendimo sportininkas laiko veltui neleidžia. Daugiau dėmesio jis gali skirti Kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijoms Klaipėdos universitete.
Spalį vienoje uostamiesčio mokykloje praktiką atlikęs sunkiaatletis juokiasi paklaustas, ar ateityje norėtų būti mokytoju.
„Kol kas savęs nei mokytoju, nei treneriu neįsivaizduoju. Kai teko vesti pamokas, supratau, kiek kantrybės turi turėti kūno kultūros mokytojai. Vaikai labai greitai galvą išūžia (juokiasi).
Mane traukia nekasdienis darbas, panašus į „Aro“ vyrų, kur laukia visokios operacijos, išpuolių malšinimas“, - svarstė A. Didžbalis.
- Kaip vyksta dopingo bylos procesas? - lrytas.lt paklausė A. Didžbalio.
- Nelabai žinau. Gavome laišką, kad esu suspenduotas ir kad vyksta tyrimas. Viskas paaiškės gruodžio pradžioje. Kol kas niekas neaišku. Galvojau, kad gal tik sunkiojoje atletikoje tiek ilgai nežinomybė tęsiasi, bet pasirodo, kad ir tokioje pačioje situacijoje atsidūrusi dviratininkė Rasa Leleivytė nieko nežino. Abu kabome ore, be jokio atsakymo. Viskas atrodo kaip sapnas, nesąmonė kažkokia. Iš pradžių buvau šokiruotas, bet dabar jau susitaikiau.
Kol kas treniruojuosi kaip ir anksčiau. Stengiuosi stiprinti silpnesnes raumenų grupes, kad paskui grįžčiau su trenksmu ir niekam nekiltų klausimų. Kažkiek metų bus išbraukta iš gyvenimo, bet nenusimenu, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
- Nėra dūmų be ugnies. Jei testas buvo teigiamas, vadinasi, kažką rado. Ar nenumanote, kaip draudžiamų preparatų galėjo patekti į jūsų organizmą?
- Ne. Turėjome daug versijų, bet sunku rasti atsakymą. Gal konkurentai pasidarbavo per varžybas, juk jos tęsiasi vos ne visą savaitę. Visi sportininkai būna vienoje vietoje, visi kartu maitinasi. Treneris visada kartodavo, kad jei jau atsikemšame gėrimo buteliuką, kad nepaliktume be priežiūros, nes maža kas. Stengdavomės taip nesielgti, bet gal nesužiūrėjau.
- Galite tvirtai pasakyti, kad pats draudžiamų preparatų nevartojote?
- Galiu pasakyti, bet mano žodžiai nieko nelemia. Sulauksime atsakymo ir bus aišku, bet mano sąžinė tikrai švari.
- Dėl ko labiausiai apmaudu: kad iš jūsų atėmė sidabro medalį, kad Lietuva neteko vietos Londono olimpinėse žaidynėse ar dėl to, kad būtent ant jūsų krito dopingo šešėlis?
- Turbūt labiausiai gaila dėl olimpinių žaidynių. Tiek metų stengiausi, norėjau dalyvauti ir tai buvo ranka pasiekiama. Dabar tik kalbos belieka. Atsigriebsime Rio de Žaneire.
- Jau pusmetį esate nežinioje. Iš kur semiatės jėgų?
- Gyvenu viltimi, kad anksčiau ar vėliau sulauksiu atsakymo. Sužinosiu nuosprendį ir tada susidėliosiu viską. Vis tiek anksčiau ar vėliau sugrįšiu.
Pradėjau sportuoti, nes man patiko jėga, patiko stiprėti, pakelti vis didesnį svorį. Tai užveda. Aišku, šis skandalas atėmė nemažai jėgų. Pirmomis dienomis buvau labai pasimetęs. Tačiau svarbu nenuleisti rankų, gyvenime visko pasitaiko.
- Diskvalifikacija gali būti pakankamai ilga. Ar nebuvo kilusi mintis pasitraukti iš sporto?
- Ne. Gal ir būtų kilusi, jei jau bučiau kažką gero pasiekęs. Esu savikritiškas ir pasitraukti nieko neįrodžius būtų apmaudu.
- Esate tokio amžiaus, kai atletai iš jaunimo sporto pereina į vyrų. Jei kurį laiką negalėsite varžytis, tai sėkmingai padaryti bus sunkiau.
- Taip sparčiai tobulėti gal ir nepavyks, bet dirbsiu ir stengsiuosi, kad viskas būtų gerai.
Žinoma, užtruks ilgiau. Labai nemalonu, kai artėja varžybos, o aš žinau, kad negaliu dalyvauti. Svarbiausia, kad komandos draugams pasisektų, kad parvežtų medalių.
- Ar tarpusavyje su kitais Klaipėdoje besitreniruojančiais atletais pasivaržote?
- Nenusileidžiu jiems tikrai. Mūsų sporto salėje buvau stipriausias, spėju, kad ir dabar toks esu.
- Jūsų kolega Ramūnas Vyšniauskas karjeros pradžioje taip pat buvo atsidūręs dopingo skandalo sūkuryje. Ar kalbėjote su juo apie tai?
- Ramūnas sakė, kad svarbu nenuleisti rankų, kad ir kiek metų truktų diskvalifikacija. Sakė, kad tas laikas prabėgs taip, kad net nepajausiu.
- Panašios situacijos dažnai atsijoja žmones, buvusius šalia, ir pakeičia požiūrį į tam tikrus dalykus.
- Nežinau, ar aplinkinių požiūris į mane pasikeitė, į akis niekas nepasako, visi moka už akių kalbėti. Pats pradėjau šiek tiek kitaip į viską žiūrėti. Kai viskas yra gerai, dažnai nepastebime paprastų, laimę nulemiančių dalykų. Kai atsisėdame į nepatogią situaciją – kasdieniai dalykai teikia džiaugsmą.
Ar dabar kažką daryčiau kitaip? Gal anksčiau sportuoti pradėčiau, kad neleisčiau laiko veltui. Atidžiau į viską kreipčiau dėmesį. Kalbant apie dopingą – gal daugiau aplinkinius stebėčiau. Dabar visi tapo atsargesni.
- Kas jus labiausiai palaiko?
- Treneris labai palaikė. Esu jam už tai dėkingas, jis man yra autoritetas. Palaiko ir šeimos nariai, artimieji. Nebuvo, kad kažkas kategoriškai nusisuktų.
Artūrui Poviliūnui (kadenciją baigęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas. - Red.) buvo atėjęs raštas iš Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos, kad neskriaustų atleto, nes jis dar jaunas. Nei kas kalbėjo, nei spaudoje kažką smerkiančio teko skaityti. Nors nežinau, ką žmonės iš tikrųjų galvoja.
