Lietuvoje ne tik lengvaatlečiams, bet ir futbolininkams bei krepšininkams gerai pažįstamas 49-erių sporto specialistas per karjerą turėjo ne vieną garsų auklėtinį.
Pastarąjį sezoną jis treniravo ne tik Atėnų žaidynių vicečempionę Austrą Skujytę ar 2011-ųjų universiados vicečempioną Rytį Sakalauską, bet ir dabartinio LLAF prezidento sūnus perspektyvius sprinterius Kostą ir Martą Skrabulius.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje A. Stanislovaitis ir E. Skrabulis varžėsi 100 m bėgimo distancijoje Lietuvos čempionatuose, o šįsyk LSU prorektorių stoti į rinkimų ringą su buvusiu bendražygiu įkalbėjo E. Skrabuliu nepatenkinta opozicija.
„Noriu suvienyti, o ne suskaldyti lengvosios atletikos šeimą”, – vakar tvirtino A. Stanislovaitis.
– Šeštadienį Palangoje vyks LLAF konferencija. Ar kelsite savo kandidatūrą per prezidento rinkimus? – A. Stanislovaičio vakar paklausė „Lietuvos rytas”.
– Aš pats nekelsiu, bet gal liaudis iškels. Jeigu iškels – neatsisakysiu.
– Pastarąjį dešimtmetį su LLAF prezidentu E. Skrabuliu buvote artimi bendražygiai. Kodėl staiga išsiskyrė dviejų buvusių sprinterių keliai?
– Nereikia kurti dirbtinės intrigos – mūsų keliai neišsiskyrė.
Kai JAV vyksta prezidento rinkimai, du kandidatai pristato savo vizijas, o rinktis turi žmonės. Mūsų atveju lemiamą žodį tars Lietuvos lengvaatlečių šeima.
Lengvojoje atletikoje nesu koks naujokas ar iškritęs iš medžio.
11 metų buvau mūsų rinktinės vyriausiasis treneris. Dirbau ne tik su E. Skrabuliu, bet ir buvusiais LLAF prezidentais. Mane 1997-aisiais pasikvietė dar Algirdas Šakalys, todėl pergyvenau jau tris prezidentus.
Esu lengvojoje atletikoje nuo dešimties metų. Man teko pereiti visus karjeros laiptelius – nuo vaikų trenerio iki rinktinės.
Pradėjau kaip eilinis treneris, o dabar esu nusipelnęs treneris, nusipelnęs Lietuvos sporto darbuotojas, profesorius ir LSU prorektorius sporto reikalams.
Galbūt aš taip pat galėjau pasukti į verslą, bet pasaulyje labiausiai vertinamas protas.
Esu tris kadencijas renkamas LSU senato pirmininku. Labai nustebdavau, kai per slaptą balsavimą 100 dėstytojų mane nuolat išrinkdavo į senatą.
Kiek esu dalyvavęs rinkimuose, niekuomet nesu turėjęs problemų. Gal tie žmonės matė, kad dariau ką nors gera?
1997-aisiais pradėjome nuo 5 atletų, kuriuos rėmė valstybė. 2008-aisiais, kai palikau rinktinę, valstybė jau rėmė 62 lengvaatlečius.
Manau, kad dabar subrendau ir galiu imtis naujos veiklos. Nesvarbu, ar mane išrinks, ar ne, kaip dirbau lengvojoje atletikoje, taip ir dirbsiu.
– E. Skrabulis vadovauja LLAF nuo 2000-ųjų gruodžio. Kokias jo klaidas pastebėjote ir norėtumėte ištaisyti?
– Nenorėčiau tarp mūsų daryti jokios priešpriešos.
Ar įdomu būtų E. Skrabuliui savo viešbutyje „Vanagupė” konkuruoti pačiam su savimi? Vyks demokratiniai rinkimai, tad nereikia visko suasmeninti.
Lengvoji atletika – ne vieno ar dviejų klubų ir ne vieno ar dviejų miestų reikalas. Šiandien mes prarandame pozicijas visoje Lietuvoje.
Nuolat girdime, kaip rajonų sporto mokyklose uždaromos lengvosios atletikos sekcijos ir ten nebelieka trenerių etatų.
Gerai, kad mūsų centruose lengvoji atletika gyvuoja entuziastų pastangomis. Bet kiek talentingų žmonių prarandame tolimiausiuose šalies kampeliuose?
Prisiminkime, Virgilijus Alekna atvažiavo iš Kupiškio rajono, o talentingų vaikų iki šiol visur yra. Tapęs prezidentu važiuočiau į merijas, savivaldybes ir ten tarčiausi dėl lengvosios atletikos plėtros.
Nepastatyta nė vieno maniežo ar stadiono. Kritikuojame futbolą, bet Futbolo federacija sugebėjo apraizgyti visą šalį savo sintetinėmis aikštėmis, į kurias ateina vaikai.
Jeigu tik viena meškere trauksime žuvis, jų pagausime mažai. Reikia gaudyti tinklais.
Lengvoji atletika yra sporto karalienė, ir Lietuvoje ji turėtų būti karalienė.
– LLAF prezidentą viešai kritikavo ėjikų treneris Kastytis Pavilonis ir po Živilės Balčiūnaitės dopingo skandalo ant federacijos iki šiol dantį griežiantis bėgikės treneris Romas Sausaitis. Ar tiesa, kad būtent jie nori kelti jūsų kandidatūrą?
– Aš ateinu suvienyti, o ne skaldyti lengvosios atletikos šeimos.
Tikrai neverta įžvelgti kokios nors konfrontacijos. Kiekvienam žmogui galiu drąsiai pažvelgti į akis. Nesu nieko apgavęs, nieko pavogęs.
Man rūpi lengvoji atletika. Jeigu nerūpėtų, niekur neičiau.
1997 metais iš valstybės LLAF gavo 380 tūkst. litų, o 2008 metais, kai pasitraukiau iš rinktinės trenerio pareigų, – jau 3,48 mln. litų.
Tai dideli pinigai, bet juos reikia protingai panaudoti. Pasaulyje protas uždirba pinigus. O pinigai gali padėti augti mūsų rezultatams.
– Ar nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų toliau treniruosite E. Skrabulio sūnus?
– Galiu pakartoti, ką sakiau prieš Londono žaidynes: po 2012 metų olimpiados baigiau savo, kaip trenerio, pasirodymą.
Visi mano grupės atletai dabar išdalinti jauniems treneriams – A. Skujytei, kuri po Londono olimpiados pati pradėjo šią karjerą, Donatui Januševičiui. Kartų kaita neišvengiama ir tiesiog būtina. Aišku, ateinu, konsultuoju ir net vedu treniruotes, kai turiu laiko.
Vakar man kaip tik skambino Kostas, ir mes tarėmės susitikti kitą savaitę. Po šlaunies dvigalvio raumens traumos jam reikia atlikti specialų tyrimą. Mes toliau normaliai bendraujame.
Ne mano charakteriui pyktis. Visokios apkalbos ir susiskaldymas taip pat priklauso tik nuo žmonių proto.
Pakartosiu: protas dažnai lemia daugiau negu pinigai.
