„Pasilikau laiko apmąstymams, nes nenorėjau tapti sportininku, kuris pasitraukia, paskui vėl grįžta. Nesu Michaelas Jordanas“, - JAV krepšinio legendą per dantį patraukė penkiakovininkas.
M. Jordanas galėjo sau leisti pareikšti apie pasitraukimą, o paskui vėl pompastiškai grįžti į aikštę. E. Krungolcas nemėgsta švaistytis pažadais ar pareiškimais.
Keturiskart pasaulio, keturiskart Europos čempionas ir dar galybės planetos bei žemyno čempionatų kitų spalvų medalių laimėtojas jau kuris laikas mėgaujasi poilsiu, o per tris dešimtmečius sporte įprastu tapęs treniruočių ir varžybų ritmas grimzta į užmarštį. Sprendimą trauktis iš sporto E. Krungolcas priėmė dėl traumų nepatekęs į Londono olimpines žaidynes.
Tituluotas penkiakovininkas vis dar sportuoja baseine ar bėgimo takelyje, bet jau ne taip intensyviai ir jau senokai sėdėjo ant žirgo ar fechtavosi. Kad būtų laimingas jam užtenka – tik gerai išsimiegoti.
„Dabar mėgaujuosi tuo, kad galiu ilgiau pamiegoti ryte ir eiti vėliau miegoti naktį“, - šyptelėjo E. Krungolcas.
Atsisveikinęs su didžiuoju sportu, jis vis dėlto liko sporto pasaulyje. E. Krungolcas pakeitė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidente tapusią Dainą Gudzinevičiūtę šios organizacijos Sportininkų komisijos pirmininko kėdėje.
Nors buvęs penkiakovininkas turi įvairių minčių, ką veiks ateityje, kol kas jis apsiriboja veikla olimpiniame komitete ir sprendžia sportininkų bėdas. Viena tokių – vis dažniau keliamas sporto bazių Lietuvoje stygius, nors E. Krungolcas tiki, kad ir sovietmetį menančiuose maniežuose įmanoma tinkamai pasirengti aukščiausio lygio varžyboms.
„Londono olimpiada net įrodo, kad kuo blogiau, tuo mums geriau. Kuo sportininkai gauna mažiau dėmesio ir mažiau pinigų, tuo jie geriau pasirengia žaidynėms, nes atsiranda stimulas įrodyti, kad yra kažko verti.
Žinoma, mieliau sportuoti naujose, dažais dar kvepiančiose bazėse, bet dar netolimoje praeityje, kai mes (E. Krungolcas daug metų sportavo su kitu daugkartiniu pasaulio ir Europos čempionu, 2004 m. Atėnų žaidynių vicečempionu ir 2008 m. Pekino žaidynių bronzos medalio laimėtoju Andrejumi Zadneprovskiu. - Red.) siekėme rezultatų, buvo dar blogiau, bet iš mūsų niekas niekada neišgirdo kokių nors nusiskundimų. Per ekonominę blokadą po Nepriklausomybės atkūrimo maudėmės po šaltu vandeniu, ir nieko“, - pasakojo buvęs penkiakovininkas.
Kirminas įrodyti kitiems, kad yra dar šio to vertas, patį E. Krungolcą labiausiai ėdė 2000-aisiais, kai pasaulio čempionate Italijoje, kaip pats tvirtina, jis sušaudė save ir svajonė nuvykti į Sidnėjaus žaidynes išlėkė su kulkomis šaudymo rungtyje. Tuomet šaudymas dar buvo atskira rungtis, o ne sujungta su bėgimu, kaip dabar.
2004-aisiais Atėnų žaidynėse E. Krungolcas turėjo priimti sunkų sprendimą – mėginti išlikti dešimtuke ar padėti į medalį nusitaikiusiam A. Zadneprovskiui.
E. Krungolcas nutarė paskutinėje rungtyje bėgti lėtai, taip mušdamas A. Zadneprovskio varžovų tempą.
A. Zadneprovskis užėmė antrąją vietą, E. Krungolcas liko 31-as, nors galėjo būti 9-tas. Sprendimo padėti komandos draugui Edvinas niekada nesigailėjo: „Koks skirtumas – dešimtas ar trisdešimtas. Tai – vis tiek ne pakyla“.
Užtat 2008 m. Pekine ant pakylos užkopė dviese: E. Krungolcas iškovojo sidabrą, A. Zadneprovskis – bronzą.
„Sunku apsakyti, kaip jautiesi, kai olimpinėse žaidynėse stovi ant pjedestalo, šalia – „draugelis“, o tau ploja labai daug žmonių. Žinoma, tuo metu buvau truputį nusivylęs, kad stoviu ne laipteliu aukščiau, nes mąsčiau ir apie auksą. Bet ir prizinė vieta žaidynėse – didelis laimėjimas“, - sakė E. Krungolcas.
40-metis tituluotą penkiakovininką privertė tik paskelbti sprendimą apie karjeros pabaigą, bet ne susimąstyti.
„Aš tik pase esu keturiasdešimtmetis, o viduje dar nesu tiek subrendęs, kad imčiau mąstyti apie nueitą kelią ar pasiduoti filosofijoms“, - kvatojo E. Krungolcas.
