Tikėjosi laimėti medalius
Kai praėjusių metų vasarą pasaulio čempionato atrankos atkrintamajame etape Lenkijos rankinio rinktinė nugalėjo Lietuvos komandą, tai lenkų sirgaliams džiaugsmo antplūdžio nesukėlė. Lenkai savo ekipą laikė aiškia mačo favorite (beje, visiškai pagrįstai), todėl rankininkus sveikino santūriai ir jau tada pradėjo svarstyti apie jų galimybes stipriausių planetos komandų turnyre.
O galimybės buvo vertinamos visai neprastai. Tiesa, tauriausių apdovanojimų iš rankininkų lenkai nesitikėjo, bet tarp rimtų pretendenčių kovoti dėl medalių šią komandą minėjo ne vien Lenkijos rankinio specialistai.
Vinys į savo karstą
Pirmieji požymiai, kad viltys nesutampa su galimybėmis, pasireiškė dar pirmajame pasaulio čempionato etape. Jame Lenkijos rinktinė pralaimėjo tik slovėnams, pasiekė keturias pergales ir grupėje užėmė antrąją vietą. Tačiau komandos žaidimas buvo anaiptol ne toks, kokio tikėjosi lenkų sirgaliai.
Ir nors vokiečio Michaelio Bieglerio vadovaujamas trenerių štabas atkreipė dėmesį į pavojaus varpelius, per atkrintamąsias varžybas ką nors radikaliai pakeisti nepavyko – Lenkijos rinktinė jau aštuntfinalyje beviltiškai pralaimėjo Vengrijos komandai 19:27 (9:10).
Šių rungtynių pirmajame kėlinyje lenkai šiaip ne taip sugebėjo atremti varžovų atakas, bet po pertraukos atrodė, kad aikštėje yra tik viena komanda. Ir tai buvo ne Lenkijos rinktinė.
„Bandėme iškart pasivyti, vos pradėję ataką mesdavome kamuolį į vartus ir patys sukalėme vinis į savo karstą, - pripažino lenkų vartininkas Slawomiras Szmalis. – Niekas negalėtų tvirtinti, kad nekovojome. Aikštėje palikome visą širdį. Tačiau antrajame kėlinyje buvome visiškai bejėgiai tiek puldami, tiek gindamiesi“.
„Tenka pripažinti, kad turime vidutinių galimybių komandą. Tokią, kuri nesunkiai įveikia Korėją, Saudo Arabiją ar Baltarusiją, tačiau čempionatą baigia net nesusitikusi su tikrais pasaulio rankinio lyderiais“, - apžvelgdamas anksti su planetos pirmenybėmis atsisveikinusios Lenkijos rinktinės rezultatus galutinę išvadą padarė Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“.
Nusivylimų virtinė
Ispanijoje patirtas fiasko sukėlė nerimą dėl viso Lenkijos rankinio ateities. „Bijau, kad dabar Lenkijos rankinyje gali prasidėti nuopolis ir tai, ką pasiekėme pastaraisiais metais, nugrims užmarštin“, - žvelgdamas į perspektyvas optimizmu netryško buvęs Lenkijos rinktinės treneris Zenonas Lakomy.
Nuopolis būtų itin skaudus, nes prisiminimai apie pergales dar karšti – dabartinės kartos lenkų rankininkų rinktinė aukščiausią tašką pasiekė vos prieš keletą metų: ji 2007-aisiais laimėjo pasaulio pirmenybių sidabro medalius, 2008-aisiais po 28 metų pertraukos rungtyniavo olimpinėse žaidynėse ir jose užėmė penktąją vietą, o 2009-aisiais kitose pasaulio pirmenybėse pasidabino bronza.
Nuo tada Lenkijos komanda prieš visas svarbiausias varžybas būdavo minima plačiame favoritų sąraše. Ne kaip pagrindinė pretendentė tapti čempione, bet kaip viena iš komandų, kurios patekimas ant garbės pakylos nebūtų staigmena.
Tačiau pastaraisiais metais pateisinti lūkesčių Lenkijos rankininkai nesugebėjo, o jų nusivylimai vijo vienas kitą. Ypač nesėkmingi buvo praėjusieji metai: sausį Lenkijos komanda nepateko į Europos pirmenybių ketvirtfinalį, o pavasarį patyrė fiasko olimpiniame atrankos turnyre.
2012-ųjų nesėkmes daug kas dar vadino atsitiktinumu, tačiau rinktinei pralaimėjus ir šių metų pasaulio pirmenybių aštuntfinalyje apie nuosmūkį garsiai prabilo ne vien Z.Lakomy.
Susirūpinimo balsai ypač stiprūs dėl to, kad Europos rankinio federacija patikėjo Lenkijai rengti 2016 metų Senojo žemyno pirmenybes. Dar visai neseniai buvo viliamasi, jog šis turnyras taps Lenkijos rankinio triumfu, bet dabar jau pradedama nerimauti, kad per Europos rankinio šventę tvyros laidotuvių nuotaikos.
