Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Išskirtiniame interviu portalui lrytas.lt R. Morkevičius atskleidė savo jausmus po išpuolio, paaiškino savo poelgio priežastis ir atvirai papasakojo apie skaudžiausius gyvenimo išbandymus.
- Ar jau spėjote atsiprašyti merginos? - portalas lrytas.lt paklausė R. Morkevičiaus.
- Atsiprašyti merginos dar nespėjau, nes neturiu jos kontaktų. Atsiprašau viešai jos ir jos artimųjų. Jei tik bus galimybė atsiprašyti jos tiesiogiai, būtinai atsiprašysiu, nesvarbu, atleis ji man ar ne.
Tai noriu padaryti todėl, kad nors man ant širdies būtų kažkiek lengviau. Jeigu mergina ir atleistų, man pačiam vien atsiprašymo neužteks. Niekas labiau manęs nubausti negali, nei aš pats save. Tik tokiu būdu galėsiu atgauti vidinę ramybę.
Taip pat labai atsiprašau savo šeimos, artimųjų ir draugų bei visų kovos menų pasaulio atstovų.
Šis mano poelgis yra visiškai nepateisinamas, netoleruojamas ir ypač prieštarauja mano paties nuostatoms.
Žinoma, lieka jums spręsti ir teisti, tikėti manimi ar ne, bet aš esu garbingas žmogus ir man rūpi ne tik mano asmeninės bėdos, bet ir kitų žmonių problemos. Gyvenu nuostata: nori keist pasaulį - pradėk nuo savęs.
- Ar gailitės dėl šio poelgio? Ką galvojote tuo metu, kai atlikote kovos veiksmą prieš merginą?
- Taip, sakau tikrai nuoširdžiai, šis veiksmas buvo tik dalis mano nepavykusio pasipuikavimo pokšto, nežinau, kaip tai pavadinti.
Tikrai, kas pažįsta mane, žino - esu 170 cm mažas smulkus žmogeliukas, daug keliauju po pasaulį, susidūręs su įvairiomis kultūromis. Gal ir nelabai suprantamai kartais elgiuosi, bet mano mažame kūne kunkuliuoja tikrai didelė energija ir kai man gera nuotaika - manęs būna visur pilna.
Nuo mažens daug metų tobulinau savo kūną, koordinaciją, reakciją, tikslumą, lankstumą, psichiką. Viskas profesionaliame sporte yra be galo svarbu. Kas mane yra matę, gali patvirtinti - kur yra minios žmonių, aš su savo kūnu lyg kalbu, žaidžiu ir visaip kitaip kvailioju tik tam, kad pakelčiau nuotaiką tiek sau, tiek kitiems.
„Pakibinęs“ simpatišką merginą norėjau prieš ją pasipuikuoti, koja neturėjo jos kliudyti, o turėjo tik praskrieti šalia. Pirmą kartą gyvenime mano kūnas mane pavedė.
Iki šiol, net ir naktį pažadinus mane, bet kada galėčiau padaryti ar virvutę, ar špagatą.
Iki šiol maniau, kad koordinaciją ir smūgių tikslumą esu įvaldęs tobulai. Staiga gėdingai pataikiau merginai į galvą.
Netyčia keldamas koją, lyg žaisdamas, užkabinau merginą. Tai, kas įvyko, yra tiesiog baisu.
Mano reakcija pavedė mane.
Šiuo metu nesportuoju, nes gimė sūnus, kuris man yra viskas. Lyg iš vidaus išgirdau balsą, suvokiau ką čia padariau ir sustingau. Dar niekada nebuvau taip išsigandęs, ypač kai šalia stovėjusi mergina pradėjo rėkti, patyriau šoką ir leidausi bėgti.
Negaliu net paaiškinti, kodėl taip padariau - iki dabar savęs klausiu ir graužiuosi. Bėgau lyg norėdamas pabėgti pats nuo savęs. Iki dabar nerandu sau vietos. Tai baisi gėda. Bėgau kol kažkiek nurimau, tada pradėjau ramiai eiti ir po truputį stengiausi susivokti savyje. Tada apsisukau ir tiesiu taikiniu grįžau į tą pačią kavinę. Tada pasukau prie draugų, kurie buvo šalia ir matė, kas įvyko.
- Ką veikėte tą šeštadienio vakarą?
- Šventėme draugo gimtadienį. Išgėriau keletą bokalų alaus, nors apskritai stengiuosi visiškai atsiriboti nuo alkoholio - vartoju keletą kartų per metus, tik labai ypatingomis progomis. Po šio įvykio jo visiškai atsisakiau.
- Ką pastaruoju metu veikėte gyvenime?
- Buvau išvažiavęs į Kanadą, ten susiradau sporto klubą, buvau puikios formos, išsinuomojau butą ir buvau pasiruošęs visapusiškai atsiduoti sportui. Tačiau tai labai asmeniška tema ir jos liesti nenoriu.
Galiu pasakyti, važiavau į svajonę... Kuri neišsipildė. Ir ta neišsipildžiusi svajonė galutinai pakeitė mane. Mano gyvenimas lyg subyrėjo. Važiavau į Braziliją, reikėjo daug laiko atsigauti, gyvenime nemačiau prasmės.
Sužinojau, kad Lietuvoje manęs laukia dovana - mano sūnus. Manau, jis mane ir išgelbėjo, sugrąžino namo.
- Ar šis išpuolis prieš merginą - didžiausia gyvenime klaida? - Taip, ši klaida yra gėdingiausia mano gyvenime.
- Ar tiesa, kad buvote ne kartą vienuolyne, norėdamas užmiršti nesėkmes, sėmėtės Rytų filosofijos išminties? Ką ji jums reiškia?
- Apie nuopuolius: mirė mano tėvai, močiutė, mano augintiniai, išsiskyriau su drauge, papuoliau į didelę avariją. Užpuolė materialinės problemos. Apimtas nesėkmių didelę dalį laiko leidau vienas. Praradau dalį savo pažįstamų, atšalo santykiai su draugais. Didelę savo gyvenimo dalį esu paskyręs piligriminėms kelionėms, vienuolynams. Turiu svajonę atsidaryti savo sporto klubą, perteikti sukauptas kovos menų žinias. Dar studijuoju LSU, nors šiuo metu pasiėmęs tėvystės atostogas. Taip jau atsitiko, kad suklupau, bet visi turi galimybę suklupus atsikelti ir eiti į priekį, pripažinti savo klaidas ir jų daugiau nebekartoti, atsiprašyti įskaudintų, atsitiesti ir siekti savo tikslų ne vien dėl savęs, bet ir dėl visų Lietuvos žmonių.
- Ar neketinate kuriam laikui vėl išvykti į Aziją, į vienuolyną, ieškoti ramybės? - Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo mokyklą ir yra tik svečias šiame pasaulyje. Ateini čia su užduotimi, kuri skirta tik tau pačiam ir gautos pamokos - kiekvienam individualios. Dabar mano gyvenimo pagrindas yra vaikas. Kol jis mažas - mano vienuolynas čia.
