Lietuvos rankinio lygoje (LRL) tęsiasi „Dragūno“ vienvaldystė.
Klaipėdos rankininkai ketvirtą sezoną iš eilės tapo Lietuvos čempionais, finalo serijoje iki trijų pergalių 3:0 įveikę Alytaus „Almeida-Stronglasas“ ekipą.
Artūro Juškėno ir Migliaus Astrausko auklėtiniai pergalingą tašką padėjo šeštadienį namuose, kai per paskutiniąją dvikovą sutriuškino varžovus 31:21 (15:10).
Pirmąjį finalo serijos mačą Klaipėdoje „Dragūnas“ buvo laimėjęs 24:17 (11:6), o antrąjį Alytuje – 30:27 (15:12).
Nuo 2010-ųjų sosto neužleidžiantys klaipėdiečiai buvo pirmi ir 2012-2013 m. LRL reguliariajame sezone, kuriame iškovojo 15 pergalių, 1 rungtynes sužaidė lygiosiomis ir patyrė 2 pralaimėjimus.
Lietuvos čempionato bronzos medalius antrus metus iš eilės laimėjo Kauno „LSU-Lušies“ rankininkai, kurie 2:0 (25:20 ir 33:25) laimėjo mažojo finalo seriją prieš „Vilniaus“ klubą.
- Treneri, tris mačus finalo serijoje laimėjote vidutinišku 6,7 įvarčių skirtumu. Ar „Dragūnas“ Lietuvoje dar turi savęs vertų varžovų?, - paklausėme A.Juškėno po dar vieno triumfo šalies pirmenybėse.
- Tikrai nėra taip, kad mes neturėtume konkurencijos.
Reguliariajame sezone pralaimėjome du mačus, o ši finalo serija mums taip pat buvo pakankamai darbinė.
Rezultatas švieslentėje nevisuomet atspindi tai, kas vyksta aikštėje.
- Kurį žaidėją rinktumėte naudingiausiu finalo serijoje?
- Per paskutinį mačą mums labai stipriai pagelbėjo vartininkas Lukas Simonavičius.
Bet vertinant visą sezoną ir finalo seriją tikriausiai išskirti vertėtų Beną Petreikį.
- „Dragūnas“ jau ketvirtus metus iš eilės niekam neužleidžia sosto. Kas lemia tokį jūsų komandos dominavimą Lietuvos rankinyje?
- Mes žaidžiame ir Baltijos lygos, ir Europos Iššūkio taurės varžybose.
Esame vienintelė Lietuvos komanda, dalyvaujanti šiame žemyno turnyre. Per sezoną sužaidžiame daug europinio lygio rungtynių, todėl tikrai už visus Lietuvoje turime daugiau varžybų patirties.
Svarbiausiuose mačuose nejaučiame tokio jaudulio ir susikaustymo, kuris dažnai pakiša koją kitoms mūsų komandoms.
Be jokių abejonių, sunkiausia buvo laimėti pirmąjį titulą 2010-aisiais. Jis buvo ir sunkiausias, ir smagiausias, ir visoks kitoks „-iausias“.
Kada jau pajunti pergalės kvapą ir toliau eini teisinga kryptimi, nėra taip baisiai sunku apginti tai, ką pasiekei.
Būtų smagu, jeigu ir mes, ir visi kiti klubai Lietuvoje galėtume pasididinti biudžetus. Tuomet galima būtų dar profesionaliau dirbti.
Tai pagrindinė mano svajonė – kad finansiškai sustiprėtų pati lyga ir visi jos klubai. Tuomet ir Europoje būtų galima kautis geriau.
- Šįmet pirmąsyk pasiekėte Europos Iššūkio taurės aštuntfinalį ir patekote tarp 16 pajėgiausių šio turnyro komandų. Ar tai geriausias sezonas klubo istorijoje?
- Turėčiau taip vertinti, bet apetitas kyla bevalgant. Šįmet buvome tikrai pajėgūs pakliūti ir į pusfinalį.
Pavyko sutarti su serbais abu aštuntfinalio mačus žaisti Klaipėdoje, bet prieš lemiamas dvikovas praradome net keturis pagrindinius žaidėjus.
Atsibodo jau verkti dėl tų traumų, bet net ne stipriausios sudėties sugebėjome vienas aštuntfinalio rungtynes laimėti.
Dar kartą įsitikinome, jog Europoje nėra stebuklų.
SSRS laikais Kauno „Granito“ vyrai ir Vilniaus „Eglės“ moterys laimėjo IHF taurę – tą patį trečią pagal prestižą žemyno trofėjų. Jeigu dirbsi kryptingai ir sulauksi nors šiek tiek sėkmės, per porą metų subrendus jaunimui galima pakartoti ir šiuos legendinius Lietuvos rankiniui rezultatus.
Jeigu ne traumos, jau šiemet galėjome kautis pusfinalyje, o palankiai susiklosčius aplinkybėms buvo įmanoma pakliūti net į finalą.
Šįmet Iššūkio taurės finale žais Minsko ASK su Liuksemburgo komanda, kurią lydėjo sėkmė. Ji tikrai nėra už mus visa galva aukštesnė.
- Nors esate daugkartiniai Lietuvos čempionai, nė karto nedalyvavote Čempionų lygos turnyre. Kodėl?
- Neturime net teisės ten rungtyniauti.
Čempionų lygoje yra 24 licenzijos, o Lietuva nepatenka tarp 24 stipriausių šalių Europoje.
Mūsų klubai nedalyvauja žemyno turnyruose, todėl šalies reitingas – labai žemas. Tą Lietuvos reitingą galime pasikelti tik mes patys. Jeigu šįmet būtume pasiekę Iššūkio taurės pusfinalį, greičiausiai jau būtų užtekę reitingo taškų, kad kitą sezoną žaistume Čempionų lygoje.
Bet dėl lėšų stygiaus mes nedalyvaujame net Europos taurės turnyre. Nors turime teisę žaisti šiame antrajame pagal pajėgumą žemyno turnyre, su mūsų biudžetu čia neturėtume ką veikti.
Jeigu netyčia patektume į Europos taurės grupės varžybas, finansiškai tai būtų tikra katastrofa.
Viena išvyka į žemyno turnyro rungtynes klubui kainuoja apie 30 tūkst. litų. Šiemet Iššūkio taurėje turėjome 3 išvykas – jos mums kainavo pusę savivaldybės skirtos paramos.
Jeigu dalyvautume Europos taurėje, privalėtume sužaisti mažiausiai 6 rungtynes. Šio turnyro reikalavimai – daug didesni negu Iššūkio taurės. Turėtume žaisti „Švyturio“ arenoje, kurios nuoma kainuotų dar 12 tūkst. litų už mačą. Šiandien mums tai yra tiesiog neįkandamas dalykas.
Kuo svarbesnė žemyno taurė, tuo komandai reikalingas didesnis biudžetas. Net Iššūkio taurės turnyras mūsų klubui finansiškai yra didelė našta, o kuo toliau žengiame, tuo daugiau lėšų reikia.
Realiai vertiname savo galimybes, todėl negalime šokti aukščiau bambos.
- 2012-aisiais Klaipėdos rankininkai iš savo miesto savivaldybės gavo 200 tūkst. litų – tiek pat, kiek „Atlanto” futbolininkai, ir 5 kartus mažiau nei „Neptūno” krepšininkai. Ar tikitės, jog ši proporcija šįmet pasikeis?
- Jeigu sąžiningai, tai mūsų tikslas – ne keisti šias proporcijas, o kartu su „Neptūno“ ir „Atlanto“ vadovais drauge eiti kalbėtis su miesto valdžia.
Trys didžiausi Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda išsiskiria labai skirtingu požiūriu į geriausias savo krepšinio, futbolo ir rankinio komandas.
Iš savivaldybės „Lietuvos ryto“ krepšininkai ir „Žalgirio“ futbolininkai Vilniuje kartu gauna 7 mln. litų, „Žalgirio“ krepšininkai ir visi rankinio klubai Kaune – 2,4 mln. litų, o „Neptūnas“, „Atlantas“ ir „Dragūnas“ kartu Klaipėdoje - 1,4 mln. litų.
Kaip mes galime konkuruoti? Reikia keisti ne proporcijas, o keisti uostamiesčio valdžios požiūrį ir mėginti didinti bendrą sporto biudžetą Klaipėdoje.
- Ar viliatės sulaukti daugiau paramos jau kitą sezoną?
- Ne miestas turi išlaikyti komandą. Bet miestas turi padėti klubui susirasti generalinį rėmėją. Rankiniui užtektų tokio rėmėjo, kuris skirtų 300 tūkst. litų.
Jeigu norime stiprintis, reikia didinti klubo biudžetą. Bet ilgametė patirtis leidžia nujausti, kad mes kitam sezonui ne stiprinsimės, o būsime priversti dar labiau jauninti savo komandą.
Porą mūsų žaidėjų jau kalbina užsienio klubai. Neturime nei finansinių, nei moralinių svertų juos išlaikyti. Tik stengiamės, kad mūsų žaidėjai išvažiuotų į gerą komandą pas gerus trenerius, kur toliau galėtų tobulėti ir grįžtų dar stipresni į Lietuvos rinktinę.
