Pirmadienį Prancūzijoje prasidėjusiame pasaulio čempionate R. Paškauskienė per kvalifikacijos varžybas mėgins prasibrauti į pagrindines. O ten daug kas priklausys ir nuo sėkmės. Rūta tvirtina, kad grįžti į sportą būtent dabar nutarė ne dėl pasaulio čempionato. Tiesiog turėjo apsispręsti – atsidėti tik motinystei ar vėl paimti į rankas raketę.
„Metai be varžybų – jau labai didelė pertrauka. Jei daryčiau dar ilgesnę, grįžti būtų apskritai labai sunku. Teko rinktis: sėdėti namuose ar grįžti sportuoti. Smagu, kad labai padeda tėvai. Jie prižiūri vaikus, kai manęs nėra“, - sakė R. Paškauskienė.
R. Paškauskienės kolekcijoje – net 16 Europos čempionatų medalių. Septyni jų – aukso. 2008 metais Rūta tapo vienetų Europos čempione, dukart poroje su ruse Oksana Fadejeva laimėjo moterų dvejetų ir keturiskart su serbu Aleksandru Karakaševičiumi – mišrių dvejetų varžybas.
Kai gimė vyresnysis Dovydas, Rūta į sportą grįžo jau po pusantro mėnesio. Su Tadu namuose sėdėjo pusmetį, todėl daugiau kaip metus nežaidė jokių oficialių varžybų.
Šį sezoną R. Paškauskienė pasirašė sutartį su Tiumenės klubu Rusijoje, kuriam atstovauti pradėjo sezonui jau įsibėgėjus. Į Rusiją lietuvė vyksta kelioms dienoms – tiek trunka turas, į kurį susirenka 8 komandos.
„Bet varžybų Rusijoje neįmanoma lyginti su pasaulio čempionatu. Rusijoje žaidžiame beveik tuščioje salėje, ten mažiau įtampos. Per tarptautines varžybas jaudulio – kur kas daugiau. Žiūrėsime, kaip man seksis Paryžiuje. Bus įdomu pažiūrėti, kokio lygio dabar esu“, - svarstė pernai rugpjūtį antrojo sūnaus susilaukusi R. Paškauskienė.
- Rūta, ar sunku grįžti į sportą po metų pertraukos?
- Po antrojo vaiko viskas sudėtingiau nei po pirmojo – ir jėgų tiek nebeturiu, ir mažiau laiko treniruotėms lieka, kai namuose laukiau du sūnūs.
Daug kas galvoja, kad stalo tenisas – nieko rimta. Bet šioje sporto šakoje dirba kone visos kūno dalys – ir nugara, ir kojos, ir rankos, reikia greičio. Jei norėčiau žaisti tik vidutiniame lygyje, užtektų treniruotis du kartus per savaitę. Bet norėčiau grįžti į ankstesnįjį lygį, o po tokios pertraukos tai yra labai sunku.
Kovo mėnesį pradėjau žaisti Tiumenės klube – jau dalyvavau dviejuose turuose. Prieš tai treniravausi, bet treniruotė varžyboms niekada neprilygs. Kad ir psichologine įtampa.
Varžybos Rusijoje vyksta ratų sistema – kiekviena komanda su kiekviena. Per dieną kartais tenka sužaisti ir šešias asmenines varžybas, o tai – nepaprastai didelis krūvis. Rusės tenisininkės – labai pajėgios, todėl visiškai negali atsipalaiduoti. Iš pradžių buvo sunku – net ranką pradėjo skaudėti. Mūsų sporto šakai skiriama mažai dėmesio, todėl neturiu masažisto, teko gydytis pačiai.
- Pagimdžiusi pirmąkart pasaulio čempionate Kinijoje dalyvavote, kai vyresniajam Dovydui buvo pusketvirto mėnesio, Tadui – jau beveik devyni mėnesiai. Ilgesnę pertrauką darėte sąmoningai?
- Kai turi du vaikus, tai ir laiko jiems daugiau reikia skirti. Man patiko būti namie, bet vis tiek jaučiau, kad kažko trūksta. Stalo tenisą žaidžiu jau 30 metų. Jis – mano kraujyje. Bet maratono, kokius anksčiau atlaikydavau, jau nesinori. Kai prieš gimdymą atstovavau Prancūzijos klubui, nuolat buvau išvykusi – daug kelionių, daug varžybų. Dėl to dabar ir pasirinkau Rusijos klubą, nes ten – mažiau mačų, galiu namuose ilgiau pabūti.
- Rusai mėgsta pabrėžti, kad meistriškumo net ir pragerti neįmanoma. O, jūsų atveju, ar sudėtinga atgauti dėl motinystės atostogų prarastą sportinę formą?
- Žinoma, meistriškumas niekur nedingsta, bet tam, kad atgaučiau formą ir žaisčiau kaip anksčiau, reikia labai daug. Ne tik treniruočių. Būtina dalyvauti varžybose, važiuoti į stovyklas. Kai turi du vaikus, daug važinėti neišeina.
Kaune beveik visą laiką žaidžiu su tuo pačiu partneriu – Lietuvos jaunių čempionu Ignu Navicku. Jis – geras vaikinas ir treniruotis su juo smagu, bet kasdien – vis tas pats per tą patį, nėra partnerių įvairovės. Arba, pavyzdžiui, jei noriu treniruotis rytais, neturiu su kuo žaisti.
Partnerių galėčiau rasti Vilniuje, bet, kai turiu šeimą, nebenoriu taip dažnai važiuoti į stovyklas – nesinori dviejų vaikų užkrauti kažkam ant sprando.
Taip ir sukiesi uždarame rate – jauti, kad lyg ir galėtum daugiau padaryti, bet nėra su kuo treniruotis. Juolab kad Lietuvoje stalo tenisą rimtai daugiausia žaidžia tik mokiniai. Baigę mokyklą jie mato, kad iš stalo teniso nepragyvens, todėl įstoja į universitetą ir meta sportą.
- Ko tikitės iš pasaulio čempionato Prancūzijoje?
- Pasaulio čempionate mums, europietėms, sunku laimėti. Galime labai stengtis, bet realiai tai – kone neįmanoma misija. Net būdama geriausios sportinės formos daugiausia galėčiau svajoti apie aštuntuką.
Stalo tenise itin stiprios Azijos šalių sportininkės. Kinės yra lyderės, bet japonės ir korėjietės jas sparčiai vejasi.
Turint galvoje, kad grįžau po tokios ilgos pertraukos, Paryžiuje stebuklų nesitikiu.
