Šalies sostinėje nemokamos šiaurietiškojo ėjimo pamokos rengiamos du kartus per savaitę Vingio parke.
Pamokų laikas patogus, lazdos duodamos nemokamai, trenerė prižiūri.
Keletas pamokų, ir tapusi šiaurietiškojo ėjimo specialiste galėsiu vesti pamokas motinai ir pamokyti kaimyną. Neatrodo, kad tai būtų sunku.
Vidury savaitės darbą baigiau anksčiau ir pavakare kulniavau Vingio parku, ieškodama būrio žmonių, mosikuojančių lazdomis. Keliolika sportiškai apsirengusių miestiečių būriavosi prie pat estrados.
Tiesą sakant, iš pradžių pasijutau nejaukiai. Džinsinės kelnės ir tokios pat medžiagos švarkelis – ne pati geriausia apranga sportuoti.
„Viskas gerai, puikiai atrodote. Šiaurietiškasis ėjimas – sportas, kuriuo galite užsiimti ir per pietų pertrauką, speciali apranga čia visai nebūtina”, – nuramino instruktorė Liliana Radzevičienė.
Lazdų aukštis individualus
Pirmas žingsnis – lazdos. Trenerė kiekvienam individualiai pritaikė šiaurietiškojo ėjimo lazdas ir paaiškino, kaip jas pasirinkti perkant.
Kol bandžiau prisitaikyti ką tik gautą inventorių, susirinko keturios dešimtys norinčiųjų pasivaikščioti šiaurietiškai.
Trenerė mus visus sustatė į ratelį. Trumpai papasakojusi, iš kur kilęs šiaurietiškasis ėjimas, pradėjo praktinę pažintį su šia Lietuvoje vis dar neįprasta, bet populiarėjančia sporto šaka.
Tie, kurie dalyvavo ne pirmą kartą, sukauptomis žiniomis dalijosi su atsivestais draugais.
„Į priekį ištiestą ranką reikia kelti? Tikrai? Aš maniau, kad kiek kitaip”, – po kelių pratybų ekspertais tapę entuziastai jau ginčijosi su trenere.
Ėjimas – lyg matematika
Keletas bandomųjų ratų čia pat, būryje, ir netrukus buvome paleisti žingsniuoti aplink Vingio parko pievą.
„Tikra matematika”, – pamaniau ėmusi žingsniuoti.
Priešingą ranką, priešingą koją, rankos mostas į priekį tiesus, atgal galima šiek tiek sulenkti, koja į priekį statoma ant kulno, lazdų negalima vilkti, dar reikia atsispirti ir tinkamai kvėpuoti.
Kaip visa tai suderinti?
Galiausiai nustojau apie tai mąstyti, atsipalaidavau ir pradėjau dairytis. Pasirodo, parke žmonės ne tik futbolo kamuolį spardo, bet ir lėkščiasvydį žaidžia.
Tačiau vis atrodė, kad mano ėjimo technikai iki tobulos – kaip iki mėnulio. Tačiau trenerė nuramino – viskas gerai.
Dirba visi kūno raumenys
Keletas ratų aplink pievą, ir vėl visi ratelyje. Šį kartą mokysimės, kaip mosikuoti lazdomis, kad dirbtų ne tik rankų, bet ir visos viršutinės kūno dalies raumenys.
Ir vėl pirmi žingsniai aplink pievą, ir vėl matematika.
Šiaurietiškai Vingio parke įveikėme kiek daugiau nei 2 kilometrus. Atrodytų, menkniekis, tačiau po tokios treniruotės skaudėjo ir rankas, ir kojas.
Apranga būtų pravertusi
Tačiau tuo pamoka nesibaigė. Laukė „simbolinė” mankšta.
Ir čia aš supratau, kad speciali apranga vis dėlto praverstų.
Rankas, kojas kėliau, lanksčiausi į vieną pusę, į kitą, tačiau kai atėjo laikas daryti pritūpimus, per siauros kelnės neleido man jų atlikti.
Tad ar galėsiu jau po vienų pratybų pamokyti ir motiną? Atrodo, kad ne, nes, norint pajusti šiaurietiškojo ėjimo naudą, žinių semtis reikia iš profesionalaus instruktoriaus, o ne iš vienos treniruotės eksperto.
Padeda mesti svorį
Šiaurietiškasis ėjimas – ne tik raumenis sutvirtinantis ir sąnarius pramankštinantis užsiėmimas, bet ir širdies darbą gerinanti mankšta. Ėjimas su lazdomis pašalina dalį krūvio, tenkančio sąnariams ir nugarai, atsipalaiduoja kaklo ir pečių raumenys.
Ši veikla gerina širdies ritmą, nes įkvepiama daugiau deguonies, treniruojama širdies ir kraujagyslių sistema, gerėja ištvermė.
Tai galimybė sustiprinti imuninę sistemą, pagerinti kraujotaką ir sveikiems. Šiaurietiškasis ėjimas yra efektyvi priemonė kovojant su antsvoriu – per valandą ėjimo sudeginama vidutiniškai apie 400 kalorijų.
