Australai tapo svarbiausiais pirmosios „Tour de France“ savaitės herojais.
Ant finišo linijos įstrigęs „GreenEdge“ autobusas dar pirmajame etape tikriausiai labiau išgarsino Australijos komandą negu pergalingas jos kapitono Simono Gerranso sprintas po poros dienų.
Bet antradienį dar nelauktai laimėjusi ir komandines pavienio starto lenktynes „GreenEdge“ dabar diktuoja savo valią labiausiai prestižinėse pasaulio dviračių lenktynėse.
Po australų pergalės S.Gerransas pirmąsyk apsivilko geltonus lyderio marškinėlius, kuriuos jis išsaugojo ir po vakarykščio 5-ojo „Tour de France“ etapo.
„Smagu, kad viskas taip gerai klostosi. Kaip sakoma: nesvarbu, ar gera, ar bloga reklama, svarbiausia čia visada būti matomam“, - komandos draugų sėkme džiaugėsi T.Vaitkus.
Patyręs Lietuvos dviratininkas buvo vienas pirmųjų prieš porą metų naujai suburtos „GreenEdge“ narių. 31-erių klaipėdietis dar 2011-ųjų rugpjūtį su Australijos komanda pasirašė dviejų metų sutartį.
Su „GreenEdge“ apranga T.Vaitkus 2012-aisiais triumfavo „Tirreno-Adriatico“ komandinėse pavienio starto lenktynėse ir buvo vienas pagrindinių komandos garvežių per analogišką rungtį „Giro d'Italia“ lenktynėse.
„Australai visuomet pasižymėdavo komandinėse lenktynėse. Šiai rungčiai „GreenEdge“ taip pat skiria ypatingą dėmesį. Mūsų komanda tam visada rimtai ruošiasi, prieš kiekvieną didįjį turą turi net specialias treniruotes, todėl tikėjausi, kad ir „Tour de France“ būsim arti lyderių“, - neslėpė T.Vaitkus, komandos draugų triumfą stebėdamas TV ekrane gimtojoje Klaipėdoje.
- Tomai, dar praėjusį sezoną buvote vienas svarbiausių „GreenEdge“ traukinio garvežių. Kodėl šįmet nepatekote į komandos sudėtį „Tour de France“ lenktynėms? - „Lietuvos rytas“ pasiteiravo „GreenEdge“ dviratininko iš Lietuvos.
- Aišku, visada malonu dalyvauti prestižiškiausiose lenktynėse. Ypač tokiose jubiliejinėse.
Bet pastaruoju metu ilgokai turėjau bėdų dėl sveikatos.
Pernai Belgijoje teko operuoti dešinės kojos kelį. Po operacijos jis ilgai nesugijo, todėl ir šio sezono pradžioje dar nebuvau visiškai pasveikęs.
Nors dabar viskas, regis, jau gerai, komanda „Tour de France“ buvo surinkta jau anksčiau. Tuomet, kai aš dar net negalėjau pretenduoti patekti į sudėtį.
Jeigu ne sveikata, tikriausiai būčiau turėjęs daug šansų šįmet važiuoti „Tour de France“.
Bet toks yra sportas, todėl nėra ko išgyventi. Tokiose lenktynėse turi važiuoti tik tie, kurie yra geriausiai joms pasiruošę.
Dabar man svarbiausia – visiškai atsistatyti po traumos. Kelio skausmą iki šiol dar truputį jaučiu, bet tikiuosi, kad netrukus jau galėsiu važiuoti 100 proc. galimybių.
- Ar S.Gerransui pavyks ilgai vilkėti geltonus lyderio marškinėlius?
- Kol kas neanalizavau, kokie etapai dabar laukia. . Aišku, svarbu, kad komanda kuo ilgiau išsaugotų lyderio marškinėlius ir būtų kuo ilgiau matoma.
Bet „Tour de France“ yra nenuspėjamos lenktynės. Ir griūtys, ir šoniniai vėjai čia gali viską akimirksniu apversti aukštyn kojomis.
Labai labai sunku kažką nuspėti. Ypač per pirmąją savaitę, kol visi dar nepavargę ir nesuradę savo vietos po saule. Ne vienas dviratininkas daugiau rizikuoja, todėl daugiau nutinka ir nestandartinių situacijų.
- Po šio sezono baigiasi Jūsų sutartis su „GreenEdge“. Ar norite likti australų ekipoje?
- Jeigu atvirai – nelabai. Kitą sezoną jau norėčiau daugiau paisyti savo interesų ir turėti daugiau galimybių pats kovoti dėl pergalių.
Natūralu, kad Australijos komandoje per lenktynes turi daugiau dirbti ir padėti australams.
Bet aš jau noriu ir pats pabandyti kažką pasiekti. Ypač pavasarinėse klasikinėse lenktynėse.
Aišku, viskas priklausys nuo pasiūlymų. Bet kol kas nelabai planuoju daugiau čia pasilikti.
- Neseniai trečiąsyk tapote Lietuvos plento čempionu. Kuo ypatinga Jums ši pergalė?
- Kiekvieną kartą malonu laimėti. Net ir pačias mažiausias lenktynes. Juk kiekviena pergalė – savotiškas spyris į užpakalį, kad toliau stengtumeisi išlikti nugalėtoju.
Kai tikrai esi kupinas noro laimėti, tai ir daugiau stengiesi, ir save daugiau išprievartauji nenuleisti rankų anksčiau laiko.
- Šį sezoną buvote laimėjęs paskutinį etapą per daugiadienes lenktynes Azerbaidžane. Per Lietuvos čempionatą tvyrojo 30 laipsnių karštis. Utenoje laimėti buvo sunkiau?
- Nepasakyčiau, kad karštis mane labai alino, bet jis savo padarė. Kitiems mūsų dviratininkams, kurie namo grįžo į šaltesnių kraštų, tikriausiai buvo sunkiau.
Aš visąlaik buvau Lietuvoje, todėl man čia buvo tiesiog idealus oras – ir treniruotis, ir ruošis varžyboms.
- Už pergalę Lietuvos čempionate gavote 1500 litų. Užteko iškelti draugams Joninių šventę?
- Šventės didelės nebuvo: su keliais draugais nuvažiavome prie laužo, išsikepėme šašlyką, ir viskas baigėsi. Net paparčio žiedo neradom (juokiasi).
- Paskutinįsyk Lietuvos čempionu buvote tapęs dar 2008-aisiais. Kas pasikeitė mūsų dviračių sporte per pastaruosius penkerius metus?
- Nedaug kas. Ir, deja, daugiau į blogąją pusę.
Smagu, kad Lietuvoje daugėja velomaratonų, vis daugiau žmonių sėda ant dviračio. Bet profesionalus sportas išgyvena krizę.
Lietuvoje labiausiai trūksta pajėgių naujosios kartos dviratininkų – nuo jaunių amžiaus iki 23 metų. Dabar šioje amžiaus grupėje beveik nieko neturime.
Galbūt nėra specialistų, kurie galėtų paruošti mėgėjus aukštesniam lygiui, padėtų siekti rezultatų tarptautinėse varžybose.
Kol mano tėvas dirbo treneriu Lietuvos rinktinėje, tol vis atsirasdavo jaunimo. Juk visi tie, kurie dabar yra profesionaliame sporte – ir Ramūnas Navardauskas, ir Ignas Konovalovas užaugo dar pas jį.
Kai tėvas išėjo, daugiau nebeliko ir jaunimo. Ateityje mūsų sportui tai bus didelė problema.
Gerai, kad šįmet pasikeitė Lietuvos dviračių federacijos valdžia. Prieš šalies čempionatą visi profesionalai buvome susitikę su naujuoju prezidentu (44-erių Žydrūnu Stankevičiumi. – Red.).
Mums tikrai patiko jo vizija, noras kažką keisti ir pagaliau rimtai užsiimti jaunimo ugdymu. Tikrai dabar federacija labiau rūpinasi ateitimi ir dviračių sporto populiarinimu.
- Šalies čempionate dalyvavote po penkerių metų pertraukos. Ar tai ženklas, kad šįmet galite atstovauti ir Lietuvos rinktinei pasaulio čempionate Florencijoje?
- Dar sunku pasakyti. Pasaulio čempionato trasa – labai kalnuota ir man nelabai tinka. Reikėtų daug svorio nuo užpakalio numesti tam reikalui (šypteli).
Atrodo, kad Italijoje rugsėjį nei daug sprinterių, nei daug stambesnių dviratininkų važiuos. Šįmet pasaulio čempionate vyks daugiau kalnų dviratininkų ar vienadieninkų lenktynės.
Iš mūsiškių galbūt tokia trasa parankesnė Ignui (Konovalovui) ar Ramūnui (Navardauskui).
Aišku, viskas priklausys, kaip Ramūnas atkentės „Tour de France“. Šįmet jis važiuoja jau antrąjį Didįjį turą. Tai tikrai nėra paprasta.
Iki šiol tikrai nedaug lietuvių yra jau atlaikę tokį milžinišką krūvį.
