Kas yra olimpinis kaimelis ir kas ten vyksta? Olimpinėse žaidynėse dalyvavusiems atletams tokie klausimai gali pasirodyti juokingi, nes daugelis žinomų sportininkų gali papasakoti ne vieną smagią istoriją apie gyvenimą ten.
Jauniems sportininkams, kurie dalyvauja Europos jaunimo olimpiniuose festivaliuose (EYOF), tai nauja patirtis, leidžianti pajusti išskirtinį bendrumo jausmą ir olimpinę dvasią.
„Labai smagu, kad viskas tiksliai suplanuota ir suderinta. Įdomu po varžybų bendrauti su kitų šalių sportininkais”, – tokiais įspūdžiais iš olimpinio kaimelio dalijosi Lietuvos sportininkai, dalyvaujantys 12-ajame vasaros EYOF Utrechte.
„Lietuvos ryto” skaitytojams – karšti įspūdžiai iš Utrechto olimpinio kaimelio, į kurį laisvai gali patekti tik akredituoti sportininkai, treneriai, medikai ir vadovai.
Kaimeliai. Utrechtas – nedidelis miestas, turintis didžiausią Olandijoje universitetą, todėl nekilo klausimų, kur gyvens dauguma sportininkų.
Jie įsikūrė Utrechto universiteto studentų miestelyje, kuris EYOF vadinamas 2-uoju olimpiniu kaimeliu. Būtent čia yra sąlygos, labiausiai primenančios tikrose olimpinėse žaidynėse sudaromas sportininkams.
Šiame kaimelyje labiausiai norėjo gyventi visos delegacijos, tačiau vietų nepakako, todėl dalis jų buvo apgyvendintos 1-ajame kaimelyje, kuris įrengtas Utrechto koledžo bendrabučiuose.
Į trečiąjį kaimelį, kuris įkurtas Utrechto centre esančiame viešbutyje „NH Hotel”, pateko didžiausios delegacijos – Rusijos, Italijos, Vokietijos.
Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atstovų, niekas nenorėjo gyventi 1-ajame kaimelyje, nes ten sąlygos prasčiausios.
Privilegija. Lietuvos delegacija, kurią sudaro 80 žmonių, buvo įkurdinta ten, kur norėjo – 2-ajame kaimelyje. Lietuviai gavo atskirą nedidelį trijų aukštų namą netoli valgyklos ir centrinio ėjimo.
Pasižvalgius po kaimelį nelieka abejonių, kad tai – geriausias įmanomas variantas. Savo namą netoliese dar turi vengrai, o kitų šalių delegacijos gyvena didesniuose namuose, bet ne po vieną.
„Tikrai esame patenkinti. Sąlygos čia nėra prabangios, bet jauniems sportininkams tai geriausias variantas”, – sakė Lietuvos olimpinės misijos vadovas Einius Petkus.
Apsauga. Įėjimą į kaimelį, kaip ir į kitus EYOF objektus, saugo ne policininkai, o jauni Olandijos kariūnai. Akivaizdu, kad visą dieną tikrinti akreditacijas jiems nusibosta, todėl olandai nėra priekabūs ir neįgrysta sportininkams.
Be to, visą savaitę Utrechte spigina saulė, o kareiviai avi aulinius batus ir vilki storą aprangą, tad ne vienas atrodo paveiktas karščio, išglebęs.
Anksčiau vykusiuose festivaliuose apsauga buvo daug griežtesnė, o labiausiai dalyvius erzino metalo detektoriai, į kuriuos reikėjo kišti bet kokius nešamus daiktus. Prie įėjimo nuolat susidarydavo eilės.
Utrechte netikrinami jokie daiktai – galima neštis ir maistą, ir gėrimus, ir visa kita.
Patirtis. Festivalyje dalyvaujantys 13–18 metų atletai pirmąkart susiduria su tokia tvarka, tačiau žino, ko tikėtis olimpiniame kaimelyje.
Traukos centras dažniausiai būna valgykla, kur galima valgyti kada nori ir kiek nori. Ypač tai masina pirmosiomis dienomis, nes paskui sistema „viskas įskaičiuota” atsibosta.
Utrechte vaikai irgi puolė į maitinimo vietą, todėl pirmosiomis dienomis ne visada pakakdavo maisto vėliau atvykusiems.
Tačiau olandai po poros dienų įvertino poreikius ir suderino maisto kiekį, todėl Lietuvos delegacijos sportininkai ir treneriai sutartinai tvirtino, kad situacija pagerėjo.
Tvarka. Pasak Lietuvos olimpinės misijos vadovo pavaduotojo Valdemaro Liachovičiaus, šeštadienis, atvykus į kaimelį, nebuvo rami diena, tačiau po griežtų pokalbių įsivyravo tvarka.
„Buvo tokių, kurie čia atvyko nusiteikę šėlti. Tai iškart buvo justi, todėl reikėjo netgi rašyti pasiaiškinimus. Bet dabar jau nekyla problemų, kad dešimtą valandą vakaro būtų ramybė. Vis dėlto čia jaunimas atvyko pirmiausia sportuoti, o paskui linksmintis”, – kalbėjo V.Liachovičius, delegacijoje atsakingas už auklėjamąjį darbą.
Būtent jaunų atletų priežiūra ir yra didžiausias skirtumas tarp EYOF ir tikrų olimpinių žaidynių kaimelių.
Visa kita skiriasi tik masteliu, nes viena EYOF misijų yra supažindinti jaunimą su olimpinių žaidynių tvarka ir paskatinti toliau sportuoti.
Traumos. Lietuvos rinktinės vyriausioji gydytoja Alma Kajėnienė ir kiti medikai Utrechte laisvalaikio beveik neturi.
„Naujų traumų nėra, bet ne vienas sportininkas atvyko neišsigydęs iki galo senų, todėl tenka gydyti čia”, – sakė medikė.
Didžiausia ligonė trečiadienį buvo dziudo kovotoja Džestina Kutkaitė, savo svorio kategorijoje užėmusi 5-ąją vietą.
Sportininkę kankina alkūnės trauma, todėl teko kreiptis ir į Olandijos medikus.
Kambariai. Lietuvos olimpinės misijos vadovai ir medikai įsikūrė pirmajame aukšte, o sportininkai – antrajame ir trečiajame. Į juos patekti reikia per atskirą įėjimą, o kambariai yra per du aukštus.
Kambariuose yra dušai, tualetai, plautuvės ir netgi mikrobangų krosnelės, kurių atletams nereikia. Lovos – siauros, ant stalų – stalinės lempos.
Pramogos. Utrechto universiteto kaimelyje nėra specialių pramogų zonų, kokios būna per olimpines žaidynes arba buvo per kai kuriuos ankstesnius EYOF.
Olandai kaimelyje pasiūlys tik vieną pramogą – žaidynių uždarymą penktadienį vakare, kuris vyks kaimelio centrinėje aikštėje.
Internetas. Kaimelio gyventojai, pasinaudoję ant akreditacijų kortelių surašytais slaptažodžiais, gali nemokamai prisijungti prie belaidžio interneto, bet treneriai rūpinasi, kad sportininkai tuo nepiktnaudžiautų.
Daugelis jų atsivežę „iPad” arba išmaniuosius telefonus, naršo po socialinius tinklus.
„Ne, neliepia”, – atsakė lengvaatletės į klausimą, ar nakčiai netenka visko atiduoti komandų vadovams, kaip daro kai kurių kitų šalių sportininkai.
Kolekcijos. Vienas populiariausių bendravimo būdų olimpiniame kaimelyje – pasiūlyti pasikeisti metaliniais nacionalinių olimpinių komitetų ženkliukais.
Lietuvos delegacijos nariai gavo po 10 specialiai Utrechto žaidynėms skirtų ženkliukų, kuriuos gali mainyti.
Kai kurie sportininkai juos iškart atidavė draugams, todėl aktyviausieji jau sukaupė per 20 skirtingų ženkliukų.
Lyderis – plaukikas Matas Lataitis, jam nedaug nusileidžia lengvaatletis Arminas Čečkauskas.
Kaimynai. Arčiausiai lietuvių – tame pačiame kieme – apsigyveno vengrai, baltarusiai, ukrainiečiai.
Aktyviausiai lietuviai bendrauja su baltarusiais, nes yra pažįstamų iš bendrų varžybų, susikalba rusiškai, o paskui jau draugystės mezgasi geometrine projekcija.
A.Čečkauskas sakė, kad artimi santykiai užsimezgė ir su italais, nes sportininkams įdomu mokytis naujų žodžių ir kalbų.
Puokštė. Antradienį Lietuvos delegacija prie savo durų rado puokštę su linkėjimų įrašu nuo Didžiosios Britanijos delegacijos.
Atviruke nėra minima konkreti priežastis, bet tikriausiai taip britai pareiškė užuojautą dėl sporto mediko Vlado Sklizmanto mirties.
Gimtadieniai. EYOF metu du Lietuvos delegacijos sportininkai šventė gimtadienius.
Liepos 15-ąją dviratininkui Laurynui Čekui sukako 16-a, o liepos 17-ąją kūjo metikė Aistė Žiginskaistė sulaukė 15-os.
Abu sportininkai buvo pasveikinti dalyvaujant delegacijos nariams, dovanų gavo firminį EYOF puodelį ir talismaną Youthie.
„Ši pirštinė varžyboms irgi netiks”, – pajuokavo lengvaatlečių rinktinės vadovė Zita Tindžiulienė apie A.Žiginskaitei įteiktą suvenyrą.
Kūjo metikė per varžybas pirmadienį sulaukė teisėjų priekaištų dėl savo pirštinės ir trečiąjį metimą atliko su pasiskolinta iš baltarusių.
Medaliai. Per pirmąsias tris varžybų dienas lietuviai nelaimėjo nė vieno apdovanojimo, bet tikisi, kad likusios dvi nebus sausos, nes startuos keli stiprūs sportininkai.
Tačiau dar prieš žaidynes buvo aišku, kad 2011 m. Trabzone iškovoti 10 medalių ir 10-oji vieta bendrojoje įskaitoje yra nepakartojamos.
Utrechto žaidynių rengėjai irgi nesuka dėl to galvos ir medalių lentelės tiesiog neskelbia. Dvi dienas buvo sunku sužinoti ir nematytų varžybų rezultatus, nes oficialiame tinklalapyje nebūdavo net starto protokolų.
„Tai siaubinga”, – dūsavo ne vienas žurnalistas, matęs įvairaus rango varžybų.
Po dviejų dienų paaiškėjo, kad daugiau nei pusės sporto šakų rezultatus galima surasti statistikos tinklalapiuose, kurie susiję su Olandijos sporto šakų federacijomis.
