R. Navardauskui su komandos draugais šįsyk nepavyko pakartoti 2011-ųjų triumfo.
Nors „Garmin” dviratininkai Eliziejaus Laukuose Paryžiuje neužlipo ant nugalėtojų pakylos, šimtosiose „Tour de France” lenktynėse dalyvavęs vienintelis lietuvis neliko be prizo.
R. Navardauskas antrąsyk per karjerą baigė sunkiausias pasaulyje daugiadienes trijų savaičių lenktynes, ir po paskutinio 21-ojo etapo finišo per šventę JAV ambasadoje Prancūzijos sostinėje 25-erių kvėdarniškis pakėlė taurę šampano ne tik su komandos draugais.
Sekmadienio naktį meilės mieste jį bučiniais apipylė ir Gabrielė Jankutė. Belgijos „Sengers” komandai atstovaujanti 19-metė dviratininkė dažnai treniruojasi kartu su Ramūnu, todėl geriausiai supranta, ką per pastarąsias tris savaites „Tour de France” pragare teko patirti jos mylimajam.
„Smagu, kai yra žmogus, kuris supranta, kaip tau sunku, ir tave nuolat palaiko.
Žinojau, jog Gabrielė lauks Paryžiuje, todėl paskutinį etapą baigiau 28-as, kad tik greičiau galėtume pasimatyti, – po lenktynių finišo „Lietuvos rytui” prisipažino R.Navardauskas. – Ji man padėjo ištverti tas tris pragaro savaites. Dabar norisi tiktai ilsėtis, nes visko buvo tikrai per daug.”
Bendrojoje „Tour de France” įskaitoje lietuvis užėmė 120-ąją vietą tarp 169 finišą pasiekusių dviratininkų.
2013-ųjų čempionu pirmą sykį tapo Kenijoje gimęs 28-erių britas Christopheris Froome’as.
Jis su ekipos draugais iš „Sky” pasidalins 450 tūkst. eurų premiją.
– Ar šiemet buvo lengviau nei 2011-aisiais, kai pirmą kartą startavote „Tour de France”? – R.Navardausko paklausė „Lietuvos rytas”.
– Šie du kartai – visiškai nesulyginami.
Tuomet važiavau vienintelį „Tour de France”. Šį sezoną prieš turą dar dalyvavau „Giro d’Italia” lenktynėse.
Dabar visiškai kitaip jutau nuovargį. Paskutinę savaitę kūnas jau buvo visiškai išsijungęs.
– Ar ryžtumėtės dar kartą tokiam išbandymui ir norėtumėte kitą sezoną vėl važiuoti du didžiuosius turus paeiliui?
– Tikrai galima važiuoti „Giro” ir „Tour de France”, bet tam reikėtų kitaip pasirengti.
Po „Giro” neįvertinau, kad būni pervargęs po trijų savaičių maksimalaus darbo. Paskui reikia labai gerai pailsėti, kad galėtum vėl tris savaites darbuotis iš visų jėgų.
Todėl šiemet, man regis, paprasčiausiai truputį pervargau ir jau nepavyko važiuoti taip, kaip norėjau.
Kitais metais jau būsiu labiau patyręs ir žinosiu, kaip reikia ruoštis tokioms lenktynėms.
Bet jeigu tik turi galimybę startuoti „Tour de France”, tiesiog neįmanoma praleisti tokios progos. Viską galima ištverti.
– Alpėse važiavote su kojos įtvaru. Kas atsitiko?
– Mes kartais naudojame „Rocktape” – specialų tvarstį kojoms.
Kai organizmas pervargsta ir raumenys nusilpsta, prasideda skausmai, kurie labai trukdo važiuoti.
Raumuo iš vidaus saugo sąnarius, o „Rocktape” daro tą patį – tik iš išorės. Kai koja sutvarstyta, mažesnė apkrova tenka sąnariams ir kitoms kojos vietoms.
Kai pirmąsyk dalyvavau „Tour de France”, visas lenktynes su ta juostele važiavau. Šįmet – tik vieną etapą.
Viena diena šįkart man buvo sunkesnė, gal per daug prieš tai persistengiau, todėl kūnui reikėjo padėti.
Geras masažas, ledo vonios ir tas „Rocktape” labai padeda atpalaiduoti kojų raumenis.
– Po etapo į legendinę Vantu viršūnę „Tour de France” lyderiui Ch. Froome’ui net prireikė deguonies kaukės, kad atgautų kvapą. Kaip jums sekėsi kopti į aukščiausios kategorijos kalnus Alpėse ir Pirėnuose?
– Kiekviena komanda turi savo priemonių ir paslapčių, kuriomis naudojasi, kad dviratininkai atsigautų.
Deguonis labai padeda raumenims greičiau atsigauti, todėl “Sky” panaudojo kaukes. Į Alp Diuezą (d’Alpe d’Huez) jau buvo tekę kopti, o į Vantu šįmet važiavau pirmąsyk. Aš nesu tarp lenktynių lyderių, todėl nereikėjo spausti iš paskutiniųjų.
Vantu papėdę privažiavome su pagrindine grupe – čia tik pasitikslinome, kiek minučių galime atsilikti, kad tilptume į laiko limitą ir neišnaudotume visų jėgų.
Tuos kalnus man sunku deramai įvertinti. Mano misija – padėti komandos lyderiams lygumose, kaip ir daugelio kitų dviratininkų pagrindinėje grupėje. Kai kurie esame gana aukšti, tad nekylame į kalnus laimėti.
Mes ir nevertiname tų viršukalnių taip, kaip tie dviratininkai, kurie žūtbūt čia varžosi dėl pergalės. Bet kai pagrindinė grupė suskyla anksti ir reikia stengtis, kad sutilptum į laiko limitą, tuose kalnuose – tikrai ne pyragai.
– Paskutinį etapą Paryžiuje baigėte 28-as kartu su geriausiais pasaulio sprinteriais. Vadinasi, po kalnų dar liko pakankamai jėgų?
– Lygumų negalima lyginti su kalnais.
Prieš paskutinį etapą man tikrai buvo labai sunki diena. Po trijų savaičių lenktynių į kalnus kojos mina visiškai kitaip.
Raumenys buvo taip pervargę, kad pradedi justi skausmą netgi ten, kur jo neturėtų būti. Pradėjo ir rankas, ir pečius skaudėti, nors dviratį juk mini ne pečiais.
Laukiau tų lygumų kaip žuvis oro. Čia galiu daugiau padėti komandai, nes tai mano trasos.
Stengiausi kuo greičiau pabaigti tas lenktynes, kad pagaliau galėčiau su drauge važiuoti namo. Šių metų „Tour de France” man visko buvo tikrai per daug.
– Ar daug svorio per tris savaites praradote?
Žiemą svėriau 83 kg, dabar – 75 kg. Esu 190 cm ūgio, todėl netekti 8 kg man labai didelis skirtumas.
– Jūsų komandos draugas Danielis Martinas laimėjo 9-ąjį etapą, o Andrew Talansky pateko į pirmąjį dešimtuką bendrojoje įskaitoje. Kaip „Garmin” rezultatus įvertino komandos vadovai?
– Visą laiką norisi geriau. Bet labai džiaugiamės, kad laimėjome nors vieną etapą ir baigėme lenktynes pirmajame dešimtuke.
Tai tikrai neprastas rezultatas, nes daugelis iš 22 komandų tuo pasigirti negali.
Visi -- ir rėmėjai, ir komandos direktoriai -- per šventę JAV ambasadoje tikrai atrodė patenkinti.
– „Garmin” patyrė nemažai nuostolių, kol pasiekė finišą Paryžiuje. Po 7-ojo etapo lenktynes buvo priverstas baigti amerikietis Christianas Vande Velde, po 9-ojo – australas Rohanas Dennisas, o po 19-ojo – Jackas Baueris iš Naujosios Zelandijos. Dar pirmajame etape dusyk griuvęs „Giro d’Italia” čempionas kanadietis Ryderis Hesjedalas visas tris savaites važiavo nepaisydamas lūžusių šonkaulių. Kaip tai atsiliepė komandos tikslams?
– Kuo daugiau turi žmonių, tuo lengviau kovoti su kitomis komandomis. Bet netekčių patyrė ir daugelis mūsų varžovų.
Visi suprantame, kad nuo nelaimių niekas nėra apsaugotas, ypač tokiose nervingose lenktynėse kaip „Tour de France”. Čia visi stengiasi ir kovoja nepaisydami nieko.
– Po siaubingos griūties J.Baueris patyrė daug lūžių ir iš trasos buvo išgabentas neštuvais. Kai regi kruvinus draugų veidus, nekyla noro pačiam greičiau pasitraukti?
– Pasitraukti norisi kiekvieną dieną.
Dviračių sportas – tai nuolatinė kova su savimi. Kai važiuoji vienas ir jau atsilikęs nuo pagrindinės grupės, į galvą lenda įvairiausių minčių. Galvoji: „Kokia prasmė toliau kovoti, nes vis tiek jau nelaimėsiu?”
Bet tai ir yra mūsų sporto grožis, kai kiekvienas, važiuojantis "Tour de France, sugeba įveikti save ir nepasiduoti net beviltiškomis akimirkomis.
Čia nėra taip kaip mokykloje - panorau ir neruošiu pamokų, nors ir gausiu dvejetą.
Todėl smagu dėl savęs ir dėl visų varžovų, kurie sugebėjo viską ištverti ir pabaigti varžybas.
