- Pergalė, euforija, nuovargis, sveikinimų jūra - tuo tikriausiai dar ilgai tebegyvensite. Kaip ir pergalę pasaulio čempionate pasiekusios sportininkės, kurių vieną treniruoja jos tėtis, o kitą - Jūs. Gal mintimis dar tebesate ten, Pietų Korėjoje, kur lietuvaitės tapo pasaulio čempionėmis, kur irkluotojų pasirengimui bazės yra geresnės nei Lietuvoje?
- Bazė iš tiesų ten puiki, mano akimis žiūrint, bet ta bazė nieko nelemia, jei varžytis į ją atvažiuoja silpni sportininkai. Taip, ilgam įsimins vieta, kurioje šitokia pergalė buvo pasiekta. Per savąją trenerio karjerą buvau 5 olimpiadose, daugelyje čempionatų (dabar netgi lengviau skaičiuoti, kur dar nesu buvęs), tai galiu pasakyti visur vaizdas maždaug toks pats.
Į Pietų Korėją atvažiavom likus 10 dienų iki čempionato pradžios. Treniravomės, stebėjome kitų sportininkų treniruotes. Netgi matėm, kaip treniravosi čempionato apsauga ir įvairios tarnybos - snaiperiai, gelbėtojai, medikai. Buvo ten tūkstančiai savanorių, daugybė policijos.
Jei dar apie bazes kalbėtume, tai, aišku, sąlygos Lampėdžiuose esančioje irklavimo mokykloje, kur irkluotojos karjerą pradėjo Donata, toli nuo tų, kokios yra užsienyje. Bet Lietuvos olimpinio rengimo centro, Irklavimo federacijos, Sporto departamento pastangomis, dabar mes turim galimybių treniruotis svetur. Ir irklavimo sezoną prasitęsiame.
Balandžio mėnesį jau būna pirmosios atsakingos varžybos Italijoje, prieš tai rengiamos stovyklos Graikijoje, Šveicarijoje ar dar kitame šiltesniame nei Lietuva krašte. Tarybiniais laikais būdavo sunkiau, sportininkai ir jų treneriai taip plačiai nevažinėjo. Dabar paskaičiavau, jog kiekvienais metais aplankome bent 5-7 šalis.
- Krepšininkų atrankose trenerių žvilgsniai dažniausiai krypsta į aukštaūgius, o kaip atrandami talentai irkluoti?
- Čempionams paruošti Lietuvoje trūksta geros medžiagos, jei taip galima pasakyti, todėl talentų atradimai nėra dažni. Kartais, atrodo, radai perliuką, bet medikai patikrins, - sveikatos problemų aptiks, ir to perliuko nebeturi.
Donata Vištartaitė - šilutiškė. Mokykloje žavėjosi lengvąja atletika. Į ją, kaip į galimą perspektyvią irkluotoją pirmiausia atkreipė dėmesį du kauniečiai nacionalinės kategorijos treneriai - Vytautas Valiauskas ir Vytautas Butkus (savo laiku abu šiuos irkluotojus ir aš esu treniravęs). Jie neretai važinėja po Lietuvą, vietose ieško talentų ir kviečia vykti į Kauną treniruotis.
Kaune, beje, yra sporto gimnazija, jaunieji talentai apgyvendinami bendrabutyje. Jei tik pakanka azarto, atkaklumo, noro laimėti, jei stengiasi, tai siekia savo tikslų. Bet būna, viską meta ir važiuoja namo.
Praktiškai aš dirbu su „svetimais“, jau kažkiek pas kitus pasitreniravusiais žmonėmis. Donata - kaunietė, Milda - vilnietė, bet Lietuvoje jos dažniausiai treniruojasi Trakuose. Su Donata pradėjau dirbti 2006-aisiais. Mačiau, kad ji labai nori irkluoti. Kai netrukus Olandijoje, pasaulio jaunių čempionate, laimėjo 7 vietą, visi atkreipė į ją didesnį dėmesį, aiškiai pamatė perspektyvą.
Donata neretai sakydavo: kiek galiu būti septinta ar aštunta, turiu viską padaryti ir būti pirma. Gal iš tiesų kažkokios paslaptingos jėgos „suveikė“, galėtume spėlioti, bet, žinant jos išskirtinį darbštumą, kasdien dirbamą juodą, sunkų darbą, logiška: ji ir kita Lietuvos atstovė, turinti panašių savybių, turėjo laimėti.
- Dar galima sakyti, kad, be daugybę metų besitęsiančių teorinių pasvarstymų bei dipolio vizijų paieškų, šios dvi merginos sujungė Kauną su Vilniumi ir padovanojo Lietuvai gražų rezultatą. Galėtume dar pajuokauti, jog ir Jūs esate dalis tos dipolio jungties, nes dabar kalbamės Jūsų bute, Savanorių prospekte, kuris „perbėgęs“ 100 kilometrų automagistrale, sostinėje įsilieja į to paties pavadinimo - Savanorių prospektą. Tai ar sunku buvo į vieną valtį dėl būsimų pergalių susodinti kaunietę ir vilnietę?
- Mintis tą padaryti kilo prieš trejus metus. Matėm, kuo šios sportininkės panašios, ir spėjom, kad jos gali puikų rezultatą pasiekti. Visų pirma merginos panašios užsispyrimu, sportiniu pykčiu, atkaklumu. Tiesa, porininkėmis jos tapo palyginti neseniai - dar nė metų nuo to laiko neprabėgo.
Irklavimas - sunkus sportas. Irklavimas dviese reikalauja suderinamumo, harmoningumo. Mūsų mergaitės - nedidelės, bet ištvermingos. Iš pažiūros (kai atsistoja šalia kitų sportininkų), jos panašios į vaikus, tačiau atlaiko ir ilgas treniruotes, ir atsakingas varžybas.
- O iš valties išlipusios abi gerai sutaria?
- Gerai dažniausiai būna tame sporte, kur greta sportininkų komandos dar dirba visa kita komanda - mokslininkai, masažuotojai, psichologai, kitokie specialistai. Irklavimo treneris šia prasme kasdien vienas visus specialistus turi atstoti. Gaila, bet irkluotojai psichologų neturi.
Visko šiame duete būna. Bendro tarpusavio ryšio kartais mūsų šaunios sportininkės neranda. Treneris irgi ne visada gali į situaciją pažiūrėti psichologo akimis ir pamokyti, patarti. Tad jei tik galima, išvykose jos apgyvendinamos atskiruose kambariuose.
Bet kad ir kaip būtų, jei iki savo pasaulinio pergalingo starto mūsų abi merginos dėl kažko nesutarė, lemtingą akimirką viskas pasimiršta. Valtyje jos tampa dievais, vienu stipriu kumščiu, kuriuo įveikia varžoves.
Taip nutiko Pietų Korėjoje, kur visus pritrenkė jų gyvybingumas, netgi, - nemoteriškas stiprumas. Jau, matėsi, mūsų mergaitės pralošinėjo, bet vėl atsirado toks tempas, kuris jas išvedė į priekį. Nors jėgų ir nebuvo. Vienas komentatorius netgi tuo momentu riktelėjo: negali būti, kad lietuvės šitaip irkluotų. O jos įrodė: gali! Mergaitės man padovanojo šventę.
Donatą dar noriu pagirti, kad ji greta atkaklių treniruočių rado laiko ir studijoms Lietuvos sporto universitete. Visur puikiai spėja, viską gerai atlieka. Panašiai kaip ir Milda, kuri pasirinkusi studijas Vilniaus universitete.
- Kokių dar savybių reikia sportininkams - irkluotojai ar irkluotojui?
- Startas, 6-7 minutės įtempto darbo, ir, atrodo, tik toks ir yra tas irklavimas. Bet kad tas minutes atlaikytum, ištvertum, kad varžybose gerą rezultatą pasiektum, reikia talento. Jo neturėsi, - nieko nelaimėsi. Kaip scenoj: balsas gal bus, o be klausos - ne dainininkas.
Irklavimas - ištvermės sportas, bent taip anksčiau jis būdavo apibūdinamas. Dabar reikia ir nemažos jėgos, kad valtis judėtų tarptautiniu greičiu. Vienu ar kitu irklu mūsiškė irkluotoja traukia 45 kg svorio vandens masę. Taip pramosikuoja daugiau kaip 200 kartų: 36-38 yriai per minutę. Tai - ne šiaip koks laisvalaikio pasiirstymas besigrožint gamta.
Kai viena iš mano treniruotų puikių irkluotojų Birutė Šakickienė (Juozėnaitė) baigė sportinę karjerą (tai, beje, nutiko likus 3 mėnesiams iki olimpiados, vadinasi, tiek trenerio, tiek jos darbas nuėjo šuniui ant uodegos), paskaičiavome, kad per 20 aktyvaus sporto metų savo valtimi apiplaukė Žemę pusantro karto. Treneris tiek pat apiplaukė kateriu. Per sezoną irkluotojai įveikia po 3-4 tūkstančius kilometrų.
Anksčiau būsimi ar esami irkluotojai (tarp jų - ir aš) važinėjo dviračiu, slidinėjo, žaidė krepšinį, rankinį. Neblogų rezultatų pasiekdavome. Kai kam (taip pat man, vaikinui iš Panevėžio rajono) grūdintis padėjo ir kasdieniai žemės ūkio darbai.
Dabar irkluotojai - tik vienos srities specialistai. Jei koks vaikinukas sako: noriu išmokti irkluoti, klausiu, ką dar moki? Sako, gal mokėčiau krepšinį žaisti, bėgiojau, slidinėjau. Jei paklausiu: o sunkiai dirbti moki, aikteli tokį klausimą išgirdęs ir purto galvą: ne, nemoku.
- Užsiminėte apie kažkokias paslaptingas jėgas, gal tuo pačiu kada turėjote laiko pagalvoti apie tai, kad pastaruoju metu vandens sporto atstovams iš Lietuvos labai gerai sekasi tarptautinėse arenose. Su kuo tai galėtų būti susiję, kaip manote?
- Kažin, ar su Mėnuliu, ar kokiu ypatingu planetų išsidėstymu? Negaliu atspėti. Juolab apibendrinti. Manyčiau, irkluotojams neprastai sekasi todėl, kad atsakingose varžybose startuoja brandaus amžiaus sportininkai. Visi, kurie neišvažiavo studijuoti į užsienį, kurie likę Lietuvos sporte - ne naujokai. Irkluoja apie dešimtmetį, tai yra kvalifikuoti, pasiekę sportinių aukštumų irklavimo meistrai.
Taip, aš didžiuojuosi, jog nemažai pavyko nuveikti ir treneriams, kad irkluotojų pergalių būtų kuo daugiau. Bet... dabar sau jau sakau: paskutinį sezoną atidirbau, - reikia pailsėti, sveikata pasirūpinti. Nors sporto valdžia mane dar įkalbinėja
