Pirmojoje pokalbio dalyje skaitykite apie futbolą per vestuves ir britų futbolo chuliganų pagalbą.
Kartu su kitais amerikietiškojo futbolo entuziastais jis tą naktį ruošėsi „Super Bowl“ rungtynių transliacijai.
Liga, kuria serga JAV, A.Tapinas užsikrėtė prieš dvejus metus. „Praktiškai kiekvieną dieną studijuoju, domiuosi, seku naujienas. Turiu išsipirkęs teisę legaliai žiūrėti rungtynes. Šiuo metu man tai yra svarbiausia. Net pačiam šiek tiek keista, nes prieš dvejus metus net taisyklių nežinojau. Atrodė toks keistas žaidimas: užsideda vyrai šalmus, šarvus ir bėga vienas į kitą.
Buvo įdomu, dėl ko Amerika tokia išprotėjusi. Pradėjau domėtis beisbolu ir amerikietiškuoju futbolu. Beisbolas neužkabino, o amerikietiškasis futbolas – labai“, – lrytas.lt pasakojo A.Tapinas.
– Ar gausi Lietuvoje amerikietiškojo futbolo bendruomenė?
– Ji nėra didelė. Apie 30–40 žmonių, jie tarpusavyje bendrauja, susitinka, kartu žiūri rungtynes. Kai vyko „Super Bowl“ rungtynės, jas naktį žiūrėjome Gedimino prospekte esančiame klube, o prieš tai Katedros aikštėje dar pasidarėme ir improvizuotas varžybas.
Prieš tai atsiklausėme policijos atstovo, ar mūsų nesupakuos, jei naktį amerikietiškąjį futbolą žaisime. Sakė, jei netrukdysime žmonėms, tai nesupakuos. Nesupakavo.
– Gal Lietuvoje ir rimtesnės amerikietiškojo futbolo rungtynės vyksta?
– Ne. Nėra nei komandų, nei didelio susidomėjimo. Mes patys svarstome išbėgti pasižaisti. Aišku, tai būtų bekontaktis futbolas. Esame jau ir su draugais, ir su šeimyna žaidę. Tai „Flag football“, kai turi vėliavėlę ir ją ištraukus užfiksuojamas kontaktas arba „Touch football“, kai užtenka priliesti.
Tikro futbolo negalima žaisti be ekipiruotės. O iki to mes dar nepriaugome. Latvijoje yra kelios komandos. Jie patys su mumis susisiekė, siūlė susitikti ir pažaisti.
Tačiau kai pamatėme, kaip tie vyrai atrodo... Ploniausias buvo kaip trys aš. Po tokio žaidimo iš mūsų nieko nebūtų likę. Todėl nusprendėme geriau su jais virtualiai pabendrauti.
Lenkai turi dvi lygas ir pakankamai rimtai žaidžia. Vokietijoje, Rusijoje yra didelis susidomėjimas amerikietiškuoju futbolu. Tačiau centras yra Anglija, ten ir keletas lietuvių žaidžia. Vis dėlto, nė vienas europietis iš tų lygų negali patekti į NFL (Nacionalinė futbolo lyga). Buvo bandymų, bet nė vienas neprasimušė.
– Kaip manote, kodėl lietuviams amerikietiškasis futbolas nėra įdomus?
– Mes turime savo sporto šakas, o ir informacijos apie amerikietiškąjį futbolą nėra daug, per televiziją rungtynių nerodo. Tai yra nišinė, amerikiečiams skirta sporto šaka, kuri Europoje sutraukia tik fanatikus.
Kitas dalykas, tai yra pakankamai sudėtingas žaidimas, todėl pirmą kartą žiūrint gali pasirodyti neįdomus, jei nėra žmogaus, kuris paaiškintų kas vyksta, ir atvertų akis.
Tuo labiau, kad rungtynės trunka tris valandas, o veiksmo yra palyginti nedaug. Krepšinio ir futbolo mėgėjams tai yra keista. Lygiai taip pat, kaip amerikiečiai nesupranta, kaip rungtynės gali baigtis 0:0.
– O kuo jus sužavėjo šis amerikiečių džiaugsmas?
– Man įdomiau ne pačios rungtynės, bet kultūrinis fenomenas. Pirmiausia, kaip žurnalistui. Manau, kad šis sportas yra nušviečiamas geriausiai pasaulyje. Žurnalistinio darbo kokybė yra neįtikėtina: statistine, aprašymo informatyvumo, visų įmanomų pjūvių prasme.
NFL stengiasi, kad tai būtų šeimos sportas. Už bet kokį nukrypimą ar net keiksmažodį žaidėjams yra skiriamos didžiulės baudos.
Tai mušeikų sportas. Ateina tokie su kriminaliniu kvapeliu, o NFL juos laužo. Jie nustoja gerti, muštis, šaudytis, girti vairuoti. Nes vos tik kyla kažkokia abejonė, klubai skiria didžiules baudas, suspenduoja.
Pavyzdžiui, apkaltino vieną geriausių žaidėjų netyčine žmogžudyste. Klubas iškart su juo nutraukė sutartį, net nelaukdamas teismo proceso pradžios. Tai buvo vienas geriausių jų žaidėjų.
Klubas net paskelbė, kad pakeis marškinėlius su jo pavarde į bet kurio kito žaidėjo. Net iš kompiuterinio žaidimo išmetė. Viskas, tas žaidėjas nebeegzistuoja.
Klubai dirba su bendruomene, žmonės jaučia, kad tai yra jų komanda. Man tai labai imponuoja.
– Minėjote, kad šio sporto mėgėjų bendruomenė Lietuvoje nėra didelė. Kaip suradote vienas kitą?
– Bendruomenė pradėjo burtis prieš pusantrų metų. Paskata buvo NFL „Fantasy“ futbolas. Tai dar vienas dalykas, dėl kurio Amerika yra išprotėjusi. Europoje taip pat yra tos „Fantasy“ lygos, tačiau jos negali lygintis. JAV tų lygų yra tūkstančiai.
Žurnalai, interneto portalai, net televizijos serialas yra skirti būtent „Fantasy“ futbolui. NFL kiekvieną dieną transliuoja valandos trukmės programą, skirtą „Fantasy“ futbolui.
Sukūrėme ir mes NFL „Fantasy“ lygą. Mūsų buvo dešimt. Dabar išsiplėtėme, tai sukūrėme ir antrą lygą. Apie 30 žmonių jau yra.
Beveik visi turi galimybę legaliai žiūrėti rungtynes, todėl sekmadieniais sėdime prie kompiuterių ir žiūrime. Palyginti su NBA ir NHL, tai NFL rungtynės vyksta pakankamai padoriu laiku mums – 20 ar 23 val., kai dar gali pasižiūrėti ir pirmadienį į darbą nueiti.
Šį sezoną praktiškai nepraleidau nė vienų sekmadienio rungtynių. Mano šeimyna lengviau atsiduso, kai sezonas baigėsi. Nes sekmadieniai būdavo tokie: šeima eina miegoti, o aš – žiūrėti futbolo.
– Apie amerikietiškąjį futbolą kalbate su didžiule aistra, bet ar esate stebėjęs rungtynes JAV?
– Amerikoje dar nesu matęs. Tačiau šiemet planuoju tai padaryti. Norėčiau šiemet nulėkti į Niujorką ir pažiūrėti rungtynes su visais „Tailgate party“, kad pajausčiau tą šventę.
Vienas anglas yra net knygą parašęs. Jis pardavė butą, išpardavė viską ir per metus apvažiavo visus 32 stadionus. Ir parašė knygą per tokių vakarėlių, bendruomenės prizmę. Aš perskaičiau, labai susižavėjau, sakiau, kad irgi taip noriu, bet niekas man neleidžia buto parduoti (juokiasi).
Bus jau antri metai, kai kartą per metus, o šiemet bus du kartus, NFL rungtynės vyks Londone.
Atvažiuoja dvi komandos, ir būna didžiulė šventė. Buvome pernai, ketiname važiuoti ir šiemet. Tai labai įdomus momentas, nes susirenka visos Europos NFL gerbėjai ir kartu visų NFL komandų gerbėjai. Tai tokia atmosfera, kai niekas su niekuo nesivaržo ir nėra taip, kaip futbole, kad į kitą stadiono dalį geriau neiti, nes ten sėdi kitos komandos sirgaliai.
Pernai Trafalgaro aikštėje buvo didžiulis sirgalių susirinkimas. NFL pastatė sceną, koncertavo grupės, atvažiavo žaidėjai, suorganizavo pramogų vaikams. Visa bendruomeninė programa buvo.
Yra dar vienas unikalus dalykas – Amerikoje prieš rungtynes į stovėjimo aikštelę suvažiuoja labai daug žmonių ir jie ten linksminasi. Kepa kepsnius, bendrauja, tai vadinamieji „Tailgate party“.
– Už kurią komandą NFL sergate?
– Už „Oakland Raiders“. Tokia netradicinė, maištininkų komanda. Klubo savininkas visą laiką buvo nusiteikęs prieš griežtas NFL taisykles. Tai tokia blogiukų komanda. Ir jie turi labai įdomius sirgalius.
„Raiders“ dabar yra laikoma silpniausia komanda. Aš visą laiką pataikau ant silpniausių komandų. Bet man tai labai patinka. Niekada nesirenku favoričių.
– Esate didelis ne tik amerikietiškojo futbolo, bet ir kitų sporto šakų entuziastas. Ar jums svarbu turėti mylimos komandos atributikos?
– Taip. Paprastai, kai važiuoju į kokį nors sporto renginį, stengiuosi parsivežti atributikos.
Pavyzdžiui, jau keturiolika metų, nuo sero Bobby Robsono ir Alano Shearerio laikų, palaikau „Newcastle United“ komandą. Turiu septynerius ar aštuonerius skirtingus marškinėlius, nes kai pasikeičia, juk reikia pirkti.
Kambaryje yra viena siena, juodai ir baltai išdažyta, ten kaupiasi ta atributika.
Kai sūnus gimė, jam padovanojau vieną „Newcastle United“ akciją. Jis yra klubo akcininkas ir gauna metinio susirinkimo protokolą, gali spręsti, ar klubas teisingai žaidėjus pirko, ar ne. Jau dešimt metų jis yra klubo akcininkas.
– Ar sūnų sudominote ir amerikietiškuoju futbolu?
– Visą kaimelį užkrėčiau. Žaidžiame tokį pasimėtymą. Tai labai gerai, nes nėra kontakto, nėra griuvimo, perdavinėjam kamuolį ir treniruojame vikrumą bei miklumą.
– Gal vertėtų suburti vaikų komandą ir jums būti treneriu?
– Gal. Kaip JAV kiekvienas save gerbiantis tėtis yra kažkokios komandos treneris: beisbolo, krepšinio ar amerikietiškojo futbolo. Reikės pagalvoti apie tai.
– Pastebėjau, kad vis tampate Lietuvoje naujos sporto šakos propaguotoju. Dabar populiarinate amerikietiškąjį futbolą, anksčiau buvote vienas pirmųjų, pradėjusių žaisti sportinį pokerį.
– Pokeris atsirado prieš septynerius metus, kai su žmona lankėmės Las Vegase. Vaikščiojau ir pamačiau, kad žmonės kažką žaidžia. Kitaip nei „Black Jack“ ar ruletę.
Buvau apie pokerį girdėjęs, bet nebuvau žaidęs. Ir prisėdau. Buvo nebrangus turnyras, ir aš nesuvokdamas, ką darau, laimėjau pirmąją vietą.
Tai yra unikalus dalykas. Dabar, kai žinau visas tikimybes, suprantu, kad buvo visiška loterija. Supratau, kad čia yra lengvi pinigai, jei kiekvieną dieną galiu laimėti po turnyrą.
Tuomet nuvykau į knygyną Las Vegase, ten yra knygų apie visus įmanomus lošimus. Taigi nusipirkau knygų apie pokerį.
Grįžau ir pradėjau studijuoti. Tuomet atradau internetinį pokerį, pradėjau žaisti atrankinius turnyrus ir per pirmuosius metus iškart prasimušiau į pasaulio čempionatą Las Vegase.
Ten buvo didžiulis turnyras, o aš patekau tarp prizininkų. Pradėjau daug žaisti ir važinėti po Europą, Aziją. Viename turnyre patekau prie finalinio stalo, ir viena lažybų bendrovė mane pasirinko kaip ambasadorių savo šalyje.
Kelerius metus gyvenau kiekvieno pokerio žaidėjo svajonių gyvenimą, kai už mane sumokėdavo turnyro išlaidas, o man tereikėdavo žaisti. Vėliau pradėjome vystyti sportinį pokerį.
– Dabar esate nutolęs nuo pokerio?
– Dabar, kai turiu laiko, žaidžiu savo malonumui. Žinau, kad esu atsilikęs nuo tendencijų, tad per vasarą bandžiau pasivyti. Pasaulio čempionatą praleidau, nes buvo kitų kelionių planų, bet kitais metais reikės pabandyti grįžti.
– Dvejus su puse metų buvote Lietuvos sportinio pokerio federacijos prezidentas. Kaip keitėsi šis žaidimas Lietuvoje?
– Pokerio genezė buvo labai įdomi. Prieš septynerius metus nebuvo daug literatūros ir didelių galimybių pasimokyti. Tuomet pažinojau kokius keturis žmones, kurie žaidė, mes susirašinėdavome.
Paskui įvyko sprogimas, prasidėjo bumas. Dabar yra nemažai lietuvių, kurie puikiai žaidžia. Kurį laiką pasaulio čempionate aš būdavau tik vienas lietuvis, o dabar jau yra keliolika. Pažįstu jaunų žmonių, kuriems puikiai sekasi ir kurie iš to pragyvena.
Man tai yra hobis. Niekada nenorėjau iš pokerio gyventi ir nemanau, kad galėčiau, nes tai yra sunkus darbas.
– Yra žmonių, kurie piktinasi, kai sportinis pokeris yra vadinamas sportu.
– Manau, čia amžina diskusija. Tikrojo sporto gerbėjai visą laiką skeptiškai žiūrės į tokius dalykus, kaip golfas, šachmatai, sportinis pokeris ar smiginis.
Aš nematau jokios priešpriešos, manau, kad tai vienas kitam netrukdo.
Sportiniame pokeryje reikia daug treniruotis, nuolat lavinti įgūdžius, daug ką lemia sėkmė. Beje, daug daugiau negu kitoje sporto šakoje.
