Jo kelias į olimpą prasidėjo sporto salės rūsyje Bavarijoje.
1953-iaisiais Viurcburge audinių pirklio šeimoje gimęs Th.Bachas netrukus pradėjo lankyti fechtavimosi treniruotes už kelių kilometrų esančiame Tauberbišofsheimo mieste.
Buvęs kirpėjas Emilis Beckas miesto sporto salės rūsyje įkūrė fechtavimosi centrą, kuris vėliau išgarsėjo visame šios sporto šakos pasaulyje.
1988-ųjų olimpiadoje Seule net trys „Tauber” auklėtinės (Anja Fichtel, Sabine Bau, Zita Funkenhauser) kartu užlipo ant pakylos pasipuošusios aukso medaliais.
Šiame legendiniame rūsyje treniravosi ir Th.Bachas, kai 20- metis pirmąsyk buvo pakviestas į Vokietijos rinktinę.
Tapo olimpiniu čempionu
Po dvejų metų jis buvo įtrauktas į rinktinę dalyvauti 1976-ųjų olimpiadoje Monrealyje.
Vokietijos fechtavimosi sportas tuo metu išgyveno ne pačius geriausius laikus. Prieš ketverius metus per Miuncheno olimpiadą namuose vokiečiai liko tuščiomis rankomis, todėl nusprendė iš esmės atnaujinti komandos sudėtį.
Nors Monrealyje per asmenines varžybas nė vienas vokietis vėl neprasimušė į geriausių aštuonetą, komandų varžybose šios šalies rinktinė sensacingai užlipo ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.
21-erių Matthiaso Behro ir 22-ejų T.Bacho vedami vokiečiai ketvirtfinalyje 9:4 įveikė olimpinius čempionus lenkus, o pusfinalyje - 9:7 ir neginčytinais favoritais vadintus rusus, kai T.Bachas laimėjo tris iš keturių savo dvikovų.
Galiausiai finale prieš jaunuolius neatsilaikė ir Italijos rinktinė su asmenių varžybų olimpiniu čempionu Fabio Del Zotto, svajojusiu apie dvigubą triumfą.
Lemiamame mūšyje Vokietija šventė pergalę 9:6, kai T.Bachas vėl laimėjo tris savo dvikovas.
Miniatiūrinis, bet kresnas 171 cm ūgio ir 65 kg svorio vokietis fechtavimosi takelyje išsiskyrė sumaniais dūriais, o dar labiau – akiniais ir vešliais ūsais.
Jau kitais metais po netikėto olimpinio triumfo Th.Bachas papildė trofėjų kolekciją, su savo komandos draugais tapdamas ir pasaulio čempionu.
Palaikė Maskvos žaidynes
Fechtavimasis tais laikais nebuvo profesionalusis sportas, todėl Th.Bachas mokslų neapleido ir universitete tęsė rimtas teisės studijas.
Vokietis pamažu kaupėsi kitam gyvenimo etapui, kuris prasidėjo nelauktai anksti.
1980-aisiais jis su komandos draugais ruošėsi ginti olimpinių čempionų titulą, kai Vokietija prisijungė prie JAV boikotuodama Maskvos olimpiadą.
Th.Bachas tapo pagrindiniu atstovu tų Vokietijos atletų, kurie įnirtingai priešinosi olimpiados boikotui. Olimpinis čempionas aktyviai dalyvavo viešose diskusijose gindamas žaidynes nuo politikos, bet jam tąkart nepavyko laimėti.
Nusivylęs, kad nepasiekė tikslo, Th.Bachas 1980 metų spalį nusprendė nutraukti savo sportininko karjerą sulaukęs vos 27 metų.
Patiko įtakingam katalonui
Tačiau aistringas jauno vokiečio kalbas išgirdo tie, kuriems rūpėjo tolesnis olimpinio judėjimo likimas.
Buvęs Ispanijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje Juanas Antonio Samaranchas įsiminė vaikiną, išdrįsusį mesti pirštinę net savo šalies vyriausybei.
Kai 1980-ųjų vasarą naujuoju IOC prezidentu išrinktas katalonas nusprendė sukurti atletų komisiją, jis pirmiausia paprašė surasti Th.Bacho telefoną.
Nuo pat pirmojo naujosios IOC komisijos susirinkimo per 1981-ųjų kongresą Baden Badene jaunasis vokietis tapo neoficialiu jos lyderiu.
Dirbo „Adidas” advokatu
Antroji jo karjera prasidėjo ir strimgalviais šovė į viršų.
Baigęs studijas kartu su dviem kolegomis Th.Bachas įkūrė verslo advokatų kontorą, kuri taip pat netrukus sulaukė sėkmės.
Jis ilgą laiką buvo „Adidas” bendrovės advokatas ir pasitraukė tik po to, kai 1987-aisiais mirė legendinis šios bendrovės įkūrėjas Horstas Dassleris.
J.A.Samarancho globojamas vokietis IOC hierarchijos laiptais kilo dar sparčiau. 1991-aisiais Th.Bachas tapo IOC nariu. Sulaukęs vos 37-erių vokietis buvo vienas jauniausių IOC narių per visą istoriją, savo amžiumi lenkdamas tik Monako princą Albert’ą.
„Priimdami į savo gretas buvusį fechtavimosi olimpinį čempioną iš Vokietijos IOC nariai tikriausiai jau surado savo prezidentą trečiajam tūkstantmečiui”, – dar 1991-ųjų birželio 19-ąją „L’Equipe” pranašiškai paskelbė olimpinio judėjimo analitikas Michelis Clare’as, kai Th.Bachas tapo IOC nariu.
Ar išsipildys kita pranašystė?
Vokietis sėkmingai tęsė advokato karjerą ir 1996-aisiais tapo IOC vykdomojo komiteto nariu, o 2000-aisiais atsisėdo į IOC viceprezidento kėdę, joje liko ir po 2006 bei 2010 metų rinkimų.
Th.Bachas taip pat vadovavo Vokietijos olimpiniam komitetui ir įtakingai IOC teisinei komisijai.
Lozanoje vokietis tapo tiesiog nepakeičiamas, tad niekas nenustebo, kai 2012 metų gegužę jis pranešė apie ketinimus dalyvauti IOC prezidento rinkimuose.
Pastaraisiais metais Th.Bacho įtaka tapo tokia milžiniška, jog jo konkurencijos bijojo ir ligšiolinis IOC vadovas J.Rogge'as.
Kai 2009-aisiais per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Berlyne vokietis vieną po kito rengė susitikimus su pasaulio sporto lyderiais, antrosios kadencijos siekiantis belgas buvo rimtai sunerimęs, jog T.Bachas jau nori ir jį išversti iš posto. Bet po pokalbio akis į akį vokietis nuramino tuometį IOC prezidentą, jog tikrai nesiruošia jam kištis pagalių į ratus.
T.Bachas buvo akivaizdus rinkimų Buenos Airėse favoritas ir neatsitiktinai aštuonerių metų kadencijai perėmė IOC vairą. Vokietį rėmė dvi įtakingos figūros šiuolaikiniame sporto pasaulyje: Kuveito šeichas Al-Sabahas, vadovaujantis nacionalinių olimpinių komitetų asociacijai (ACNO) ir rumunas Marius Vizeris, tarptautinės dziudo federacijos prezidentas ir „Sport Accord“, vienijančios visų sporto šakų tarptautines federacijas, vadovas.
T.Bachui dar teks įrodyti, kad jis gali išlikti nepriklausomas nuo įtakingų rėmėjų įtakos.
Simboliška, kad naująjį IOC prezidentą telefonu vienas pirmųjų pasveikino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – būtent 2014-ųjų Sočio žaidynės bus pirmasis rimtas T.Bacho krikštas.
„Į pasaulio sporto lyderių gretas atėjo retos kokybės asmenybė. Ji geriausiai simbolizuoja olimpinio judėjimo evoliuciją, – prieš 12 metų Th.Bachu žavėjosi M.Clare’as. – Daugelis Lozanoje jau dabar mano, kad jis galėtų būti ypač geras IOC prezidentas.”
Ar dar viena prancūzo pranašystė išsipildys, parodys artimiausi aštuoneri IOC veiklos metai. (AP, „L’Equipe”, LR)
Devyni IOC prezidentai
Per 119 metų Tarptautiniam olimpiniam komitetui vadovavo Demetrius Vikelas (Graikija, 1894–1896), Pierre’as de Coubertinas (Prancūzija, 1896–1925), Henri de Baillet-Latouras (Belgija, 1925–1942), Sigfridas Edströmas (Švedija, 1946–1952), Avery Brundage’as (JAV, 1952–1972), Lordas Killaninas (Airija, 1972–1980), Juanas Antonio Samaranchas (Ispanija, 1980–2001), Jacques’as Rogge’as (Belgija, 2001–2013), Thomas Bachas (Vokietija, nuo 2013 m. rugsėjo 10 d.).
Rinkimai Buenos Airėse
1-asis turas: Th.Bachas (Vokietija) – 43 balsai, Richardas Carrionas (Puerto Rikas) – 23, Serhijus Bubka (Ukraina) – 8, Denisas Oswaldas (Šveicarija) – 7, Ng Ser Miang’as (Singapūras) ir Wu Ching-kuo (Taivanas) – po 6. Papildomas balsavimas: Ng Ser Miang’as – 56, Wu Ching-kuo – 36.
2-asis turas: Th.Bachas – 49, R.Carrionas – 29, Ng Ser Miang’as – 6, D.Oswaldas – 5, S.Bubka – 4.
Lankėsi Lietuvoje
Prieš dešimt metų Th.Bachas lankėsi Lietuvoje. Tuometis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas vokiečiui įteikė LTOK Olimpinę žvaigždę.
„Esame geri pažįstami, ilgą laiką kartu dirbome Europos olimpiniuose komitetuose. Tai labai malonus žmogus, nuoširdus, paprastas, su juo malonu bendrauti. Būna, kad valdžios gavę žmonės labai išpuiksta, bet jis yra paprastas, nuoširdus ir santūrus. Kita vertus, jis yra ir labai geras vadybininkas, gerai išmano apie sportą. Manau, kad žmogiškosios savybės ir dalykiniai sugebėjimai taip pat daug lėmė”, – apie naująjį IOC prezidentą lrytas.lt pasakojo A.Poviliūnas.
