Trečiadienį Lietuvos sporto padangėje įvyko du konfliktai – krepšinio aikštėje „Lietuvos ryto“ atstovas Dovydas Redikas smūgiavo į jį kamuolį metusiam varžovui, Alytuje per futbolo rungtynes tarpusavyje susimušė du „Dainavos“ žaidėjai. Tai – tik du įvykiai iš vienos dienos.
Pastarieji metai tokių situacijų pateikė ne vieną, o labiausiai nuskambėjo ne sporto aplinkoje nutikę įvykiai – bušido kovotojo Remigijaus Morkevičiaus smūgis merginai ir olimpiečio boksininko Evaldo Petrausko siautėjimas bare.
„Kai viskas nukrypsta į emocijas, susilpnėja tam tikri sąmoningumo barjerai. Tada automatiškai pasireiškia kitokie elgesio būdai“, - sako L.Vaisetaitė.
Kodėl sportininkai nesuvaldo agresijos? Kuo sportas ir agresija susiję? Ar sportas gali padaryti sportininką agresyviu?
Apie tai lrytas.lt su L.Vaisetaitė kalbėjosi pirmojoje interviu dalyje. Sporto psichologė taip pat pamėgino sudaryti sportininko – tiksinčios bombos – prototipą.
- Sportas ir agresija – pakankamai susiję dalykai. Galbūt galite bendrai apibrėžti jų įtaką vienas kitam? - lrytas.lt paklausė L.Vaisetaitės.
- Sporte agresija turi tarsi legalią erdvę pasireikšti. Jeigu visuomenėje žmonės negali agresyviai kovoti, tai sporte jie gali išreikšti savo agresyvumą.
Sporto psichologai ir sociologai mano, kad sportas sukuria erdvę agresijai pasireikšti. Sukuria subkultūrą, kur tam tikras agresijos lygis – priimtinas.
Žinoma, dar yra agresija, kuri išreiškiama su daug emocijų ir pykčio. Paprastai kai kalbame, tai kalbame apie tokią agresiją. Ji dažnai tampa nebekontroliuojama. Tačiau ji sporte nėra priimtina, nes kenkia pasirodymui.
Yra keletas agresijos rūšių. Viena iš jų netgi neturėtų vadintis agresija, tai veikiau sportinis pyktis. Jis naudingas atletui, kuris siekia gero rezultato. Toks pyktis – priimtinas, neturi neigiamos reikšmės.
Kita agresija – apribota taisyklėmis. Tam apibūdinti tiktų tokia situacija: krepšinio rungtynėse žaidėjas nori atsikovoti kamuolį, todėl atitveria varžovą. Čia galimas pastumdymas, tačiau viskas apibrėžta taisyklėmis – už netinkamą judesį būsi nubaustas pražanga.
O trečioji – su emocijomis susijusi agresija.
- Ar agresiją galimą įgyti sportuojant, ar toks bruožas jau yra atsinešamas į sportą? Ar tai reiškia, kad ramus vaikas vėliau gali tapti nutrūktgalviu?
- Agresija tai elgesys, nukreiptas į kitą žmogų. Todėl agresija, kaip ir kitas bet koks elgesys, yra išmokstama. Vaikas agresyvaus elgesio išmokti gali namuose ar darželyje, tačiau gali to išmokti ir sporte.
Šio elgesio išmokti galima toje aplinkoje, kurioje yra agresija, ji skatinama, palaikoma. Todėl įmanoma, kad tylesnis, ramesnis vaikas, pradėjęs sportuoti, gali tapti agresyvesniu.
Žinoma, jeigu jis išliks tame sporte.
- Tačiau sportas gali ir padėti pažaboti agresiją?
- Iš esmės taip. Tarkime dvikovinės sporto šakos. Jose yra daug agresijos, tačiau yra nustatytos taisyklės. Iš tiesų, tai yra bet kokioje sporto šakoje. Krepšinyje pražangas galima vertinti kaip tam tikrą agresijos formą. Tačiau sportas turi savo taisykles.
Ir nepaisant to, kad jis sukuria erdvę agresyviam elgesiui pasireikšti, sportas kartu ir apibrėžia tą agresiją. Nustatoma, kokiose ribose tas elgesys priimtinas.
Tada jau sportininkas gali išmokti, ką daryti su ta agresija – kiek jos rodyti, kiek ne. Sportininkai ir treneriai nenori būti pernelyg agresyvūs ar emocionalūs, nes tai gali pakenkti pasirodymui. Yra skiriamos kortelės, nesportinės pražangos ir panašiai.
- O kur tuomet dingsta ta nuslėptoji agresija? Ar ji nėra uždaroma viduje? Tuomet išeitų, kad sportininkas – lyg uždelsto veikimo bomba.
- Emocijos nebūtinai nusėda žmogaus viduje. Tai gali būti emocinis veiksmas. Per rungtynes ar kovą įvyksta kažkoks emocinis sujaudinimas ir tada tai seka kažkoks agresyvus veiksmas – neleistina pražanga, žodinis įžeidimas. Tačiau tai – emocinis veiksmas. Išėjus iš sporto aikštės emocijos nebelieka.
- Tačiau yra ne vienas atvejis, kuomet sportininkai elgiasi agresyviai ir panaudoja jėgą visuomenėje. Ko gero, dažniausiai skambantys atvejai – smurtas prieš žurnalistus, kurie kalbina jautriomis temomis arba tiesiog prieina dar „karštu“ momentu?
- Tuo metu dažnai būna stiprios emocijos. Šiuo metu elgesio kontrolė būna kitokia. Dėmesys yra sutelktas į emociją ir jos išraišką, o ne į tai, kas būtų priimtina visuomenėje. Dėl paties sporto mintys, ką reikėtų padaryti ir kaip tai padaryti, nukrypsta į emociją, jos išraišką, parodymą.
Tokiomis situacijomis susilpnėja tam tikri sąmoningumo barjerai. Tada automatiškai pasireiškia kitokie elgesio būdai.
Tačiau čia reikia žiūrėti į aplinkybes. Sportininko agresyvus elgesys gali būti paskatintas iš anksčiau – galbūt dar jaunesnis buvo agresyvus.
Tačiau galime pažiūrėti į tuos žurnalistus. Sportininkui gali įkyrėti, kad kažkas nuolat jo klausinėja. Galbūt klausimai – apie tą patį, o gal teko susidurti su iškreiptais žodžiais. Susidūręs su tokia situacija jis pajunta pyktį. Jis gali pastumti žurnalistą ir pasiekti savo tikslą – juk tas žmogus bus nustumtas į šalį ir tuo momentu nebedirgins jo ta pačia tema. Žinoma, tai atsilieps vėliau, tačiau emociniu metu sportininkas bus pasiekęs pyktį.
Nesakau, kad toks veiksmas – priimtinas, tačiau visuomenėje ne visada tas veiksmas priimamas iš blogos pusės. Daug kas priklauso nuo konteksto. Tai gali būti ir gynybinė funkcija.
- Kokios priežastys lemia tai, kad sportinis pyktis pereina į gyvenimą ir pradeda kelti grėsmę visuomenei?
- Išmokimas. Jeigu aplinkoje toks elgesys palaikomas, už jį nėra smerkiama. Pavyzdžiui, niekas nesako, kad pasielgė blogai, o atvirkščiai – teigia, kad „kietai“ padarei.
Arba kada sporte skatinama, kad čia tu turi būti labai agresyvūs. Logiška, kad čia nuolat būdamas tokioje aplinkoje jis puikiai išmoksta tokį elgesį ir jį ima taikyti visame gyvenime.
Tai toks elgesys, kurį tu išmoksti.
Būna, kad vaikai į sportą ateina kuklūs ir ramūs. Čia jie tampa drąsesni – ima aktyviai elgtis, parodo save. Tai – gerai, nes vaikas atskleidžia save. Tuo noriu pabrėžti, kad nėra viskas vienpusiška.
Tačiau sporte galima taip išmokti to agresyvaus elgesio, kurį vėliau imama taikyti ir visoje aplinkoje. Žmogus gali galvoti, kad jeigu sporte per agresiją gali pasiekti tikslą, tai taip gali padaryti ir gyvenime.
Kitas faktorius – emocijos. Kai emocijos pasiekia aukštą lygį, suvokimas, kad taip elgtis negalima išnyksta. Tada ir nukenčia aplinkiniai.
Paprastai taip nutinka tada, kai žmogus save yra įtikinęs, kad agresija – puiki priemonė pasiekti tikslą.
- Ar galimybė agresiją išlieti visuomenėje ar šeimoje – susijusi su konkrečia sporto šaka?
- Be abejo. Tai susiję, tačiau viskas priklauso ir nuo žmogaus. Žmonės ir renkasi sporto šakas pagal charakterį – vienose jie pritampa, kitose – ne. Kad ir dvikovinės sporto šakos. Jose veiksmas skirtas tam, kad sportine prasme pakenktum varžovui. Čia yra taip, kad ta agresija yra labiau skatinama. Pavyzdžiui labiau nei kokiame nors plaukime. Tačiau sporto šakų kaltinti nereikėtų. Juk jose viskas reglamentuota.
- Sudarykime modelį – sportininko prototipą, kuris būtų realiausia tiksinti bomba?
- Žmogus turi būti emocionalus. Jis nelabai moka jas kontroliuoti – kai tik sukyla emocijos, tai jas iškart parodo, išreiškia visu stiprumu. Nėra jokių stabdžių.
Žmogus turėtų galvoti, kad tikslo galima siekti bet kokiomis priemonėmis. Jis labai orientuotas į rezultatą. Dar galbūt jam turėtų būti svarbu parodyti savo pranašumą prieš kitą. Ne sportinį, ar fizinį pranašumą, o emocinį, psichologinį. Jis norės parodyti, kad yra aukščiau – taip pasitelkti ir fizinį veiksmą, ir žodinį.
- Štai vaikas ateina į treniruotes, kuriose mokosi kovoti. Jam realiai į rankas įdedamas ginklas – pranašumas prieš kitus. Ar nereikėtų rimtų specialių psichologinių testų, skirtų nustatyti, ar vaikas sugebės susidoroti su gautomis galiomis, nenaudos jų ne sportinėje aplinkoje?
- Manau, kad rimti testai būtų per daug. Jeigu nėra psichologinio ar psichinio nukrypimo, žmogus mokosi kontroliuoti emocijas. Ir jeigu vaikas to nemoka gerai daryti, sportas gali padėti jam to išmokti. Sportas neskatina agresyvumo. Sportas skatina parodyti, ką galiu, ką moku. Sporte žmogus parodo savo poziciją, yra aktyvus.
Taip, sporte dažnai veiksmais siekiama varžovui sukliudyti atlikti veiksmą. Tačiau ir čia yra viskas aiškiai apibrėžta taisyklėmis. Yra nurodyta, ką gali daryti, ko negali. Tai galioja visoms sporto šakoms – ir dvikovinėms, ir ne.
Kalbant apie olimpines sporto šakas, tai visur taisyklės apibrėžtos labai griežtai. Jeigu elgsiesi kitaip – būsi nubaustas. Padarysi veiksmą ne pagal taisykles – pralaimėsi sportinį pasirodymą.
Antrojoje interviu dalyje su L.Vaisetaite kalbėsime ir apie pasaulyje garsius epizodus: Zinedine'o Zidane'o smūgį galva italui, varžovo ausies galiuką atkandųsį Mike'ą Tysoną bei žaidėją, ant žemės metusį Joną Valančiūną. Taip pat sužinosite, ar sportininkams būdingas dažnai kariams pasitaikantis potrauminis streso sindromas.
