Rungtynės Kauno sporto halėje prasidės 17 val.
Šio mačo nugalėtojos kitame etape žais su „Kobenhavn“ ekipa iš Danijos.
Pradžia – kitame mieste
Nors „Karpaty“ jau ketvirtį amžiaus atstovauja srities centrui Užhorodui, šio klubo ištakos yra kitame Užkarpatės mieste Berehove. Jame vietinės sporto mokyklos treneris Josypas Zubko dar 1969-aisiais subūrė pirmąją rankinio komandą, kuri per kelerius metus ne tik tapo stipriausia Vakarų Ukrainoje, bet ir sugebėjo patekti į SSRS pirmenybių aukščiausiąją lygą.
Berehovas, kuriame tais laikais gyveno apie 30 tūkstančių žmonių, buvo mažiausias miestas, turėjęs komandą SSRS pirmenybių aukščiausioje ar pirmojoje lygoje. Nepaisant to, jis metė iššūkį šimtatūkstantiniams ar net milijoniniams didmiesčiams. Tiesa, vien iš Berehovo rankinio auklėtinių sudarytai komandai nepavyko ilgam įsitvirtinti aukščiausioje lygoje, tačiau Užkarpatės provincijos merginos ne vieną sezoną žaidė su stipriausiomis SSRS komandomis, ne kartą susirėmė ir su Kauno „Žalgirio“ bei Vilniaus „Eglės“ rankininkėmis.
Išugdė olimpinę čempionę
Berehovo ekipos stipriausia grandis buvo vartininkė Nina Lobova-Gecko. Gruzijoje gimusi, bet tik šeimai persikėlus į Užkarpatę rankinį žaisti pradėjusi mergina 1976 metais net jai pačiai netikėtai pateko į SSRS rinktinę ir būdama vos 19-os iškovojo Monrealio olimpinių žaidynių aukso medalį.
Iškart po to N.Gecko buvo pakviesta į vieną galingiausių Europos klubų Kijevo „Spartak“, bet nepanoro išvykti iš Berehovo ir užsitraukė „Spartak“ bei SSRS rinktinės trenerio Igorio Turčyno nemalonę.
Nors N.Gecko buvo viena geriausių SSRS vartininkių, antrą ir paskutinį kartą vieta rinktinėje jai atsirado tik per 1982 metų pasaulio pirmenybes.
Iš pradžių „Spartak“, po to „Kolos“ ir galiausiai „Baktianka“ pavadinimą turėjusios Berehovo komandos vartus N.Gecko saugojo nuo 1972 iki 1989 metų. Po to ji dar daugiau nei dešimtmetį žaidė pajėgiuose užsienio klubuose (Budapešto „Vasas“, Gardzabėrio „Stjarnan“, Podgoricos „Budučnost“).
Įdomu, kad N.Gecko ant legendinio „Spartak“ trenerio visai nepyko. Baigusi sportuoti ir grįžusi gyventi į Berehovą Užkarpatės rankinio pažiba žurnalistams ne sykį pasakojo dėl savo puikios karjeros labiausiai esanti dėkinga I.Turčynui bei Berehovo komandos įkūrėjui ir ilgamečiui treneriui J.Zupko.
Persikėlė į srities centrą
1989 metais moterų rankinio klubas iš Berehovo buvo perkeltas į srities centrą Užhorodą, kuriame šiuo metu gyvena 116 tūkstančių žmonių. Kartu klubas gavo ir naują vardą – „Karpaty“.
Dėl šių permainų komanda stipresnė netapo. Jai toliau atstovavo daugiausia Užkarpatėje išugdytos žaidėjos, kurioms buvo sudėtinga kovoti su klubais, savęs neįsprausdavusiais į siaurus geografinius rėmus. „Karpaty“ lubos buvo kova dėl teisės žaisti SSRS aukščiausioje lygoje, o subyrėjus Sovietų Sąjungai – dėl vietų Ukrainos čempionato lentelės viduryje.
Nepriklausomos Ukrainos pirmenybėse konkurencija buvo truputį mažesnė negu SSRS čempionate. Bet tik truputį, nes sovietmečiu būtent Ukraina buvo pirmaujanti moterų rankinio respublika. O politiniams pokyčiams išardžius bendras Sovietų Sąjungos varžybas, Ukrainos lygoje pirmąsias pozicijas tvirtai užgrobė daugkartinė SSRS čempionė ir Europos čempionių taurės laimėtoja Kijevo „Spartak“ bei SSRS pirmenybėse dėl medalių kovodavusi Zaporižės „Motor“ (buvusi ZII).
Stiprios komandos buvo suburtos Brovaruose ir Lvive, tad Užhorodo klubui bet kokie apdovanojimai buvo labai sunkiai pasiekiami. XX amžiuje užlipti ant garbės pakylos „Karpaty“ rankininkėms pavyko vos kartą – 1997 metais jos iškovojo bronzos medalius.
1997-ųjų bronza dar ilgai buvo vienintelis svarus „Karpaty“ laimėjimas. Tarp prizininkių Užhorodo komanda grįžo tik 2008 metais, kai antrą kartą laimėjo bronzos medalius.
Dukart Ukrainos čempionės
Galbūt antrasis bronzinis sezonas irgi būtų buvęs tik graži išimtis, tačiau kaip tik tuo metu jėgų santykis Ukrainos moterų rankinyje pradėjo keistis. Iš pradžių buvo ženkliai sumažintas „Spartak“ finansavimas, po to visai uždarytas „Motor“ klubas.
Geriausios šių komandų žaidėjos išvyko į užsienį, o „Karpaty“ pavyko išsaugoti visą branduolį. Nors Užhorodo klubas nepakeitė strategijos ir iki šiol daugiausia remiasi savo Užkarpatės rankinio augintinėmis, sumažėjus konkurencijai „Karpaty“ pradėjo kilti į viršų. 2011 metais Užhorodo ekipa pirmą kartą laimėjo Ukrainos pirmenybių sidabro medalius, o 2012 ir 2013 metais pasidabino ilgai lauktu auksu.
Abu pergalingus sezonus „Karpaty“ net artimiausias varžoves paliko toli už nugaros. Ypač didelis pranašumas buvo praėjusiame čempionate, per kurį Užhorodo rankininkės laimėjo 35 iš 36 rungtynių. Sidabro medalius iškovojusi Lvivo „Galyčanka“ nuo čempionių atsiliko 11 taškų, trečiąją vietą užėmusi Chersono „Dniprianka“ – 25 taškais.
Į rinktinę nekviečiamos
Nors „Karpaty“ tapo aiškia Ukrainos rankinio lydere, šalies rinktinės trenerių šios komandos žaidėjos kol kas nesudomino. Tiek 2012 metų Europos čempionate, tiek šių metų vasarą vykusiose pasaulio pirmenybių atkrintamojo etapo rungtynėse dalyvavo vos viena dabartinė „Karpaty“ rankininkė. Į rinktinę buvo kviečiama įžaidėja Viktorija Cybulenko – užhorodietė, ilgai klajojusi po užsienį ir kitus Ukrainos klubus, o šių metų pradžioje grįžusi į gimtinę baigti karjeros.
Dauguma kitų Užhorodo rankininkių dar turi laiko pranešti apie save pasauliui – vyresnės negu 23-ejų yra vos keturios „Karpaty“ žaidėjos. Tai – vartininkės Olga Artemčuk (24-erių) ir Natalija Gajovyč (28-erių), dešinioji pusiaukraštinė Natalija Semal‘ (32-ejų) ir jau minėtoji V.Cybulenko (35-erių).
Suprantama, vyriausios rankininkės ir sudaro „Karpaty“ žaidimo ašį. Tačiau jaunesnioji karta stengiasi neatsilikti. Žaidimo vadžias į savo rankas vis drąsiau ima 23 metų Julija Tarasova ir Olena Umanec, 21 metų Ivanna Mygovyč, 19-metės Nadija Voronova ir Daryna Kot.
Gali būti, kad viena ar net kelios iš šių Užkarpatės rankininkių rinktinės aprangą apsivilks jau šio mėnesio pabaigoje, kai ukrainietės su lietuvėmis žais Europos čempionato atrankos turnyro rungtynes.
