Dabar, kai rašau, jau yra rytas po finišo. Jaučiuosi labai pavargusi, bet labai laiminga.
Sėdžiu savo mėgstamo amerikiečių kavinių tinklo „Starbucks“ vienoje kavinių greta Centrinio parko Manhatano rajone. Vos už kelių šimtų metrų vakar finišavau šeštajame savo maratone (klasikinis maratono nuotolis – 42 kilometrai ir 195 metrai).
Vartau Niujorko dienraštį „The New York Times“, kurio viršelyje skambus užrašas: vakar Niujorkas išlaikė saugumo egzaminą.
Greta nuotrauka, matyt, geriausiai iliustruojanti visą šių metų bėgimo renginį – nufotografuoti bėgikai, kuriuos visoje trasoje lydi sraigtasparniai.
Pernai pavasarį bėgau Paryžiuje, nemačiau nė vieno policijos pareigūno, o Niujorko maratone neįstengiau net suskaičiuoti, kiek trasoje mačiau ginkluotų kariškių, vandeniu plaukiančių ginkluotų patrulių, tūkstančius kamerų.
Maratono apsauga rūpinosi ir po vandeniu plaukiojantys bei viską filmuojantys narai.
Po balandį įvykdyto teroro akto Bostono maratono metu Niujorko maratone šiemet buvo taikomos pačios griežčiausias saugumo priemonės.
Tačiau nesitikėjau, kad net iki starto linijos lydės ginkluota pakrantės apsauga, pareigūnai su šunimis ir sraigtasparniai, kurie paskui bėgikus skrido iki pat finišo.
„The New York Times“ savo pasakojimą pradeda nuo to, kaip bėgikė, pirmą kartą dalyvaujanti maratone, patyrė ne nuostabą, o išgąstį: „Įlipusi į keltą plaukti prie starto linijos tikėjausi ramiai apžvelgti miesto panoramą.
Tada pasisukau į kairę ir pamačiau, kad greta kelto plaukia pakrantės apsaugos laivas, kurio denyje – didžiulis kulkosvaidis, greta jo – uniformuotas pareigūnas, kuris, atrodė, bet kuriuo momentu gali pradėti šaudyti.
Tas vaizdas mane išgąsdino, bet prisiminiau, kas nutiko Bostone, kad per sprogimą ten žuvo 3 ir buvo sužeista daugiau kaip 260 žmonių.“
Po tokio vaizdo vargu ar ką galėjo nustebinti šimtai kariškių, vedinų šunimis, ar tai, kad atplaukus į salą bėgikai tikrinti metalo detektoriais.
Visa trasa atrodė kaip nusikaltimo zona, apjuosta policininkų ir geltonų įspėjamųjų juostų ištisus 42 kilometrus. Bėgdama bandžiau skaičiuoti, kiek mačiau pareigūnų, bet galiausiai skaičių pamečiau.
Kažkaip nejauku buvo ir finišuoti, uniformuotų žmonių prie finišo buvo tiek pat daug kaip ir dalyvių.
Niujorkiečiai komentavo: džiugu, kad miestas užtikrina saugumą, bet kartu ir gėda, kad mes prie to priėjome.
Ir žiūrovai, norintys stebėti finišuojančius bėgikus, buvo patikrinti saugumo kontrolės punktuose, nes abu sprogimai Bostone nugriaudėjo būtent prie finišo linijos.
Po šio maratono emocijos labai ryškios, bet ir labai dviprasmiškos. Liūdna, kad toks taikos renginys tapo kone sukarintas.
Kita vertus, dar nesu mačiusi vienoje vietoje tiek laimingų bėgikų, prie finišo linijos reiškiančių tokias stiprias emocijas.
Vartant laikraštį į kavinę užėjo du jaunuoliai. Lapkričio 4-oji, diena po finišo, Niujorke išaušo saulėta ir šilta, žmonės dar vaikščiojo neapsimuturiavę, todėl iš tolo pamačiau, kad jaunuoliai pasipuošę maratono medaliais. Jį gauna kiekvienas, pasiekęs finišą.
Ne tik kavinės darbuotojai, bet ir kiti nepažįstami žmonės juos apkabino. Iki tol nežinojau, kad Niujorke yra tradicija kitą dieną po maratono vaikščioti ant kaklo pasikabinus medalį.
Iš pradžių pamaniau, kad tai kvaila, bet pamačiusi, kokie nuoširdūs amerikiečiai sveikindami bėgikus, pasigailėjau, kad manasis apdovanojimas liko draugų bute.
Ar žmones suvienijo tragiški įvykiai per Bostono maratoną, ar tokia didelė niujorkiečių pagarba sportui, bet šis maratonas pasirodė draugiškiausias, kokiame tik man teko dalyvauti.
Niujorko maratonas pastaruosius kelerius metus verčia pačius spalvingiausius savo istorijos puslapius.
Pirmiausia per visą šio maratono istoriją nuo 1970-ųjų pernai pirmą kartą jis buvo atšauktas – Amerikoje siautėjo uraganas „Sandy“.
Žinant, kaip sunku patekti į šį vieną prestižiškiausių pasaulio bėgimų, kiek laiko ir pastangų prireikia jam pasirengti bei suplanuoti kelionę, sunku net įsivaizduoti, kaip tuo metu jautėsi startuoti planavę 47 tūkstančiai dalyvių, iš kurių apie 40 tūkstančių jau buvo atvykę į Niujorką.
Neatsitiktinai Niujorko meras pernai taip ilgai delsė atšaukti varžybas, nes maratonas šiame mieste visada vykdavo nepaisant jokių sąlygų.
Bėgikai Niujorko gatvėmis lenktyniavo net 2001 metais, praėjus vos porai mėnesių po tragiškų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių.
Kaip kompensaciją visi praėjusių metų dalyviai gavo kvietimus į šių metų maratoną (buvo galima pasirinkti ateinančius trejus metus, kada bėgikai nori startuoti).
Todėl tie, kurie nebuvo oficialiame paėjusių metų maratono dalyvių sąraše, beveik neturėjo jokios galimybės šiemet pakliūti į šį bėgimą.
Dalis bėgikų yra kasmečiai profesionalūs sportininkai, dalis bilietų rezervuojama rėmėjams ir įvairioms labdaros organizacijoms, o didžioji dalis bėgikų buvo perkėlę savo bėgimą iš praėjusių metų į šiuos.
Buvo prognozuojama, kad norinčių patekti į šį maratoną bus apie 150 tūkstančių, o laisvų vietų liks apie 9 tūkstančius. Turbūt įsivaizduojate, kaip jaučiausi sužinojusi, kad patekau.
Kasmet stengiuosi nubėgti bent po vieną maratoną. Kartais pavyksta du. Tad iki šiol esu finišavusi po kelis kartus Vilniaus, Rygos, Paryžiaus maratonuose. O nuo dabar, džiugu sakyti, – jau ir Niujorko maratone.
Įdomiausia – juos lyginti. Maniau, kad kaskart bėgdama įgysiu patirties, tad kitus kartus bus vis lengviau.
Tačiau viso pasaulio maratonai turi skirtingus reikalavimus, todėl patirtis vis kitokia.
Pavyzdžiui, Paryžiuje, reikėjo pateikti sveikatos pažymą, patvirtinančią, kad esi pajėgus bėgti maratono distanciją.
Atrodo, elementarus dalykas, o Lietuvoje dėl to man kilo nemažai keblumų – pasirašyti tokios pažymos mūsų medikai tiesiog nenorėjo.
„Nėra tokios praktikos ir neaišku, už ką gydytojas prisiima atsakomybę“, – toks buvo trijų medicinos įstaigų atsakymas, dėl kurio reikėjo kelias dienas vaikščioti po sveikatos apsaugos sistemos įstaigas.
Niujorko maratono organizatoriai rūpinimąsi sveikata suvokia kaip paties žmogaus atsakomybę – tokios pažymos nereikalauja.
Didesniu iššūkiu tampa ilga kelionė į Ameriką ir saugumo patikrinimai iki maratono bei viso bėgimo metu.
Niujorko maratono dieną atsikėliau 5 valandą. Suskambo žadintuvas, tačiau jo būtų neprireikę.
Bijojau pramiegoti, todėl naktį prieš maratoną beveik neužmigau.
Mane pačią stebino, kad po skrydžio į Ameriką, pasivaikščiojimo po Niujorką ir bemiegės nakties atsikėlusi anksti rytą nejutau jokio nuovargio.
Tikrai nesu ypač ištverminga, reikėtų net prisipažinti, kad mėgstu komfortą ir esu gana išlepusi. Šįkart negalėjau atsistebėti, kokią didelę įtaką daro stipri motyvacija siekti tikslo.
Išnagrinėjau „Google“ aplikacijos žemėlapį telefone, kaip nukeliauti iki starto, ir dar tamsoje išėjau jo link.
Buvo neramu ieškoti kelio didmiestyje, kuriame dėl maratono užtvertos gatvės ir beveik vienu metu apie 50 tūkstančių žmonių metro, keltu ir specialiais bėgikus vežančiais autobusais judėjo iki starto linijos.
Iki starto keliaujant kone 5 valandas pradėjo blėsti visiems žinoma tiesa, kad tikslas nugali nuovargį. Laukdama metro ar kelto buvau tikrinama policijos pareigūnų.
Galite įsivaizduoti, kiek reikėjo autobusų pervežti 50 tūkstančių žmonių iš vienos salos dalies į kitą ir juos visus dar patikrinti.
Dar įspūdingiau atrodė 50 tūkstančių žmonių prie starto. Pagal dalyvių pajėgumą buvo nurodytas skirtingas starto laikas.
Smarkus vėjas ir minios besiblaškančių žmonių ėmė erzinti.
Mano numeris buvo 37-470. Startavau su trečiąja bėgimo banga – joje dažniausiai būna vidutinio pajėgumo bėgikai. Mintis, kad motyvacija panaikina nuovargį, visai išgaravo.
Jaučiausi pavargusi nuo pat pirmojo kilometro. Pirmą, antrą ir trečią dešimtį bėgau panašiu tempu – per valandą įveikdavau apie 10 kilometrų.
Vėliau pavargau ir nusprendžiau tiesiog mėgautis varžybomis nesiekdama asmeninio rekordo įveikti trasą greičiau nei per 4 valandas.
Kitą rytą, kai emocijos kiek atlėgo ir nuovargis nuslūgo, galėjau pasakyti – įsimintiniausias dalykas šiame maratone buvo žmonių draugiškumas.
Man tai pasirodė svarbiau už asmeninį laiko rekordą. Manau, kad kiekvienas bėgikas afrikietis, nubėgęs maratoną per kelias valandas, galėtų man pavydėti emocijų, patirtų trasoje bendraujant su žmonėmis.
Tas emocijas geriausiai atspindi kitą rytą po maratono mano pačios socialinio tinklo paskyroje parašyti žodžiai: „Vakar įgyvendinau savo svajonę, įveikiau vieno gražiausių pasaulyje miestų – Niujorko maratoną. Laikas: 4 valandos 49 minutės.
Niujorko maratoną stebi šimtai tūkstančių žmonių. Todėl džiaugiuosi prisidėjusi, kad Lietuvos vardas tame mieste vakar buvo ištartas ne vieną šimtą kartų.
Tai dėl mano spalvingos kepurės. Bėgant įvairių rasių ir tautybių žmonės vis šaukė: „Go Lithuania, you can do it, Lithuania“ (išvertus iš anglų kalbos – bėk, Lietuva, tu tai gali padaryti, Lietuva).
O viena panelė net šūktelėjo: „Ooo, Lithuania, I know Lietuva“ (o, Lietuva, aš žinau Lietuvą). Tos skanduotės kitapus Atlanto tikrai įkvėpė.
Jaučiausi atsakinga nesustoti, paspausti ranką kiekvienam vaikui, kuris bėgant šypsodamasis pasitikdavo šalia trasos. Manyčiau, nusipelnau šįryt didelio puodelio „Starbucks“ kavos ir pasivaikščioti po Centrinį parką.
Matyt, žmonės todėl ir skraido keliolika tūkstančių kilometrų, bėga kelias dešimtis kilometrų, kad patirtų pergalės prieš save jausmą.“
Paskutiniuose lapkričio 4 dienos „The New York Times“ puslapiuose buvo išvardyti visi bėgikai, Niujorko maratoną nubėgę greičiau nei per 4 valandas ir 45 minutes. Man pritrūko vos keturių minučių.
Tačiau esmė – ne pavardė laikraštyje. Džiaugiausi, kad šis maratonas buvo taikus. O niujorkiečių draugiškumą pajutau vos atskridusi į Tarptautinį Johno F.Kennedy oro uostą.
„Kokiu tikslu, panele, atvykote į Ameriką?“ – paklausė pareigūnas.
„Dalyvausiu Niujorko maratone“, – atsakiau. „Ar planuojate nugalėti?“ „Taip, planuoju nugalėti save“, – nusišypsojau.
„Esu įsitikinęs, kad finišuosite pirma“, – šypsena atsakė iki tol labai rimtai kalbėjęs pareigūnas.
Planą įvykdžiau su kaupu – nugalėti save visada yra maloniausia.
Kaip patekti į maratoną
Į maratonus registruotis galima keliais būdais. Tradicinis – spėti užpildyti anketą internete registracijos pateikimo dieną. Prieš tai, žinoma, reikia sekti, kokia tai bus diena. Tada susimokėti registracijos mokestį – tokia tvarka yra Vilniaus, Rygos, Paryžiaus ir daugelyje kitų maratonų Europoje.
Dalis maratonų priima tik tuos bėgikus, kurie įvykdo laiko normatyvus – toks yra Bostono maratonas.
Niujorkas pasirinko dar kitą variantą – dalyvius traukia burtų būdu. Taisyklės numato, kad jei bėgikas trejus metus nepatenka, ketvirtus jis įrašomas jau iš pat pradžių. Būtent dėl šios priežasties dauguma bėgikų pildo anketą žinodami, kad pavyks pakliūti tikrai ne pirmais metais.
Žinojau – jei nepavyktų patekti loterijos būdu, galima bėgti nusipirkus bilietą, už kurį sumokėti pinigai atitenka labdaros ar kitai socialiai jautriai organizacijai, kurią galima pasirinkti iš duoto sąrašo. Buvau pasirinkusi Bostono vaikų ligoninę – auka tokiai ligoninei ir bilietas į bėgimą kainuotų apie 6 tūkst. litų (panašios sumos ir kitose organizacijose).
Galima pirkti bilietą per užsienio kompanijų kelionių agentūras, tačiau tuomet būtina toje šalyje turėti registruotą adresą.
2013 metų Niujorko maratonas įeis į pasaulio istoriją
Pagal dalyvių skaičių jis tapo didžiausiu maratonu pasaulio istorijoje – jame finišavo 50 tūkst. 304 dalyviai.
Tarp penkių didžiausių maratonų pagal finišavusių žmonių skaičių šiuo metu patenka: Čikagos – 38 tūkst. 878 finišavę dalyviai (2013 m. spalis); Paryžiaus – 38 tūkst. 690 finišavusių dalyvių (2013 m. balandis); Londono – 36 tūkst. 672 finišavę dalyviai (2012 m. balandis); Bostono – 35 tūkst. 868 finišavę dalyviai (1996 m. balandis).
Niujorko maratoną šiemet stebėjo apie 2 mln. žmonių trasos prieigose ir apie 315 milijonų televizijos žiūrovų visame pasaulyje.
Dėl pavasarį įvykdyto teroro akto Bostono maratono metu Niujorko bėgimas buvo labiausiai saugomas per visą tokių varžybų istoriją.
Niujorko maratone kasmet bėga garsūs politikai, aktoriai ir televizijos žvaigždės. Šiemet daugiausia pasaulio žiniasklaidos dėmesio sulaukė aktorė Pamela Anderson, kuri, nubėgusi visą maratoną, Haičio gyventojams skirtam fondui surinko 75,8 tūkst. JAV dolerių. Šis fondas Haičio gyventojams padeda įveikti 2010 m. žemės drebėjimo padarinius.
Pasaulį šiemet nuliūdino žinia, kad kitą dieną po finišo mirė vyriausia šių metų Niujorko maratono dalyvė.
