Šis žmogus, kurio gyvybė užgeso ketvirtadienio vakarą einant 96-us metus, žinojo, ką kalba. Būtent per sportą jis dešimtajame dešimtmetyje suvienijo rasizmo išdraskytą PAR.
Maždaug tuo laikotarpiu, kai N.Mandela tapo prezidentu (1994 m.), visą šalį purtė rasistiniai išpuoliai, pareikalavę tūkstančius gyvybių. Tauta buvo visiškai susiskaldžiusi.
Tačiau prezidentu tapęs N.Mandela vietoj to, kad bandytų susidoroti su jį išversti iš posto bandžiusiais konkurentais ir jiems keršytų, sukūrė planą, kurio nesuprato net ir jo šalininkai.
Beprotiška idėja
PAR buvo suteikta teisė organizuoti 1995 metų pasaulio regbio čempionatą. Šioje Afrikos valstybėje regbis buvo populiarus tik tarp baltųjų. Tai buvo tarsi baltaodžių religija.
O juodaodžiai nekentė regbio ir visų kitų sporto šakų, išskyrus futbolą. Visa kita jiems asocijavosi su baltaodžių galios simboliu.
Nors 1994 metais pirmuose demokratiškuose rinkimuose PAR istorijoje prezidentu išrinktas N.Mandela troško suvienyti tautą, regbis atrodė buvo labai netinkamas instrumentas tai padaryti.
Regbininkai vilkėjo žalius marškinėlius. PAR tai buvo baltaodžių valdžios simbolis, juodiesiems kėlęs šleikštulį. Ši komanda buvo vadinama „Gazelėmis“ („Springboks“. – ang.)
N.Mandela nebuvo regbio ekspertas, bet jis puikiai suprato, kad sportas gali padaryti labai didelę įtaką politikai. Todėl jis pastatė viską ant pasaulio regbio čempionato.
Iš penkiolikos žaidėjų tik vienas buvo juodaodis. Tačiau N.Mandela įkalbėjo juodaodžius sirgti už šią rinktinę, kaip už savą. Jis tai padarė į savo pusę patraukdamas baltaodžius nacionalinės ekipos žaidėjus. Juos jis įkalbėjo išmokti naują PAR himną, nors anksčiau tai buvo juodaodžių protesto daina. Be to, žaidėjus N.Mandela artimiau supažindino su juodaodžių bendruomenės džiaugsmais ir problemomis.
Regbio rinktinė patikėjo N.Mandela. Beliko, kad juo patikėtu ir visa 39 milijonų žmonių tauta.
Veiksmas, pakeitęs tautos likimą
Pietų afrikiečiai tapo čempionato išsišokėliais. Sensacingai klupdę vieną komandą po kitos, šeimininkai pateko į finalą, kur jų laukė Naujosios Zelandijos rinktinė – geriausia regbio ekipa pasaulyje.
Pergalės vienijo tautą. Nebebuvo rasizmo. Nebebuvo smurto. Buvo tik regbis.
Tačiau Pietų Afrikos Respublika laimėjo dar prieš finalo mačą. Į 65 tūkstančių aistruolių perpildytą stadioną 76-erių juodaodis N.Mandela įžengė vilkėdamas tuos pačius žalius marškinėlius, kurių nekentė visi šios Afrikos tautos juodaodžiai, ir užsimaukšlinęs juodą beisbolo kepuraitę.
Tai gerokai nustebino baltaodžius, kurių stadione buvo praktiškai 95 procentai visų susirinkusiųjų. Netrukus stadionas aidėjo nuo šūksnių „Nelson! Nelson!“.
Po pusantros valandos nervų karo „Gazelės“ laimėjo. Kai N.Mandela vėl įžengė į stadioną norėdamas įteikti trofėjų, jo vardą skandavo dar garsiau nei pirmąjį sykį. Žmonės verkė iš džiaugsmo.
N.Mandela įteikė taurę komandos kapitonui Francois Pienaarui. Kitos rasės atstovu patikėjęs baltaodis buvo toks dėkingas prezidentui, kad norėjo šį apkabinti. „Bet turbūt tai būtų nemandagu dėl etiketo“, – tuomet susilaikė F.Pienaaras.
„Sunku paaiškinti žodžiais, ką reiškė jo pasirodymas su žaliais „Gazelių“ marškinėliais, – tęsė F.Pienaaras. – Visi žino apie mūsų gėdingą praeitį, o jis ateina ir paprašo visos tautos palaikyti mūsų rinktinę. Niekada negalvojau, kad jis vilkės „Gazelių“ marškinėlius. Jie buvo labai reikšmingi baltiesiems PAR atstovams. O jis ateina visas išsišiepęs ir su žaliais marškinėliais ir „Gazelės“ ženkliuku ant krūtinės. Tai buvo susivienijimo signalas visai PAR, kad ši komanda žaidė ne dėl baltųjų, o dėl visų tautiečių.“
Visa šalis – juodieji ir baltieji, kartu dainavo ir šoko visą naktį. Ją pirmą kartą suvienijo vienintelė priežastis, vienintelė šventė.
Nebebuvo nei civilinio karo, ant kurio slenksčio stovėjo tauta jo prezidentavimo pradžioje (1994 m.), nei dešinės politinis krypties teroristinių išpuolių. N.Mandela pasiekė savo gyvenimo tikslą, kurio padariniai išliko iki šiol. Nors tada tai atrodė neįmanoma.
„Visada kažkas atrodo neįmanoma, iki kol tai nebūna padaryta“, – yra pasakęs N.Mandela.
