„Aš myliu lietuvišką maistą. Šaltibarščiai – mano mėgstamiausi“, – juokėsi ketvirtadienį priesaiką davusi I.Tobias.
Kalbėdama apie rimtesnius dalykus, I.Tobias pažymi, kad yra labai patenkinta savo partneriu D.Stagniūnu.
„Mes kartu su Deividu labai daug perėjome, mus sieja gilus ryšys, – tvirtino mergina. – Su buvusiu partneriu galėčiau juoktis, tačiau niekada negalėčiau verkti. Su juo mus siejo tik čiuožimas, o Deividas man yra kaip tikras brolis.“
Tiesa, kaip į daugiau nei brolį amerikietė į lietuvį nežiūri. „Šiuo metu mano karjera yra įsibėgėjusi ir gyvenant tokiu ritmu sunku sutikti tinkamą žmogų, o dar kai tu esi tokia jauna...“ – apie širdies reikalus nedaugžodžiavo Lietuvai Sočio žiemos olimpiadoje vasarį atstovausianti čiuožėja.
Daugiau su Lietuva I.Tobias supažindino ir savo tėvus: „Mes kol kas matėme tik Vilniaus senamiestį. Jiems jis pasirodė be galo gražus. Jungtinės Valstijos – nauja šalis ir mes neturime tokios istorijos, tiek daug senų miestų ir pilių kaip, pavyzdžiui, Trakuose. Mums tai pamatyti yra be galo nuostabu.“
- Isabella, kaip jaučiatės tapusi oficialia Lietuvos piliete?
- Man yra didelė garbė ir ačiū už palaikymą.
- Ar sunki lietuvių kalba?
- Taip, labai sunkus tarimas.
- Kokie žodžiai sunkiausi?
- Mėgstamiausia.
- O lengviausi?
- Gerai, viso gero.
- Kaip Jūs mokotės lietuvių kalbos?
- Lietuvių kalbą pradėjau mokytis bendraudama su mokytoju internetu. Pamokos trukdavo 2 -3 val. po kelis kartus, vėliau penkis kartus per savaitę.
- Deividai, Jūs tarpusavyje repeticijose bendraujate lietuviškai?
- Ne, daugiau bendraujam, kai esame išvažiavę varžybose. Kai treniruojamės, terminai yra angliškai ir rusiškai. Bet rusiškai irgi ne per daugiausiai. Iš tikro mažai kalbam – dirbam.
- Jūs pats nesate pamiršęs lietuvių kalbos. Kaip įvertintumėte Isabellos lygį?
- Lietuviu kalba labai sunki, bet ji stengiasi be galo. Nė viena iš partnerių, su kuriomis čiuožiau, nekalbėjo tiek daug, kiek ji.
- Kokia buvo Jūsų pirma mintis, kai sužinojote, kad Isabella gaus pilietybę?
- Galvojau – pagaliau. Buvo labai ankstus rytas, dar miegojau, bet kai pabudau, buvau pilnas emocijų, negalėjau patikėti.
- Isabella, kaip Jūs apie tai sužinojote?
- Pirmiausia mane ištiko šokas, kokias dvi valandas negalėjau nustoti verkusi, nes niekaip negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Tai, kad mano svajonė išsipildė, buvo neįtikėtina.
- Ką Jūs žinojote apie Lietuvą prieš pradėdama šokti su Deividu?
- Žinojau, kad lietuvių maistas puikus. Mano mama turi tolimų giminaičių iš Lietuvos. Taip pat žinojau, kad Lietuva turi plačią ir turtingą istoriją, taip pat priklauso Baltijos šalims.
Čiuoždama su Deividu apie šią šalį sužinojau gerokai daugiau. Džiaugiuosi, kad čiuožiu už Lietuvą. Mano šalyje neretas mano, kad šalys, esančios toli, yra ypač skirtingos. Kai čia atvykau pirmą kartą, mane nustebino tai, kad čia žmonės be galo šilti ir draugiški. Pirma mano viešnagė vyko tada, kai žolė, medžiai ir kalnai buvo žali. Man labai patiko maistas ir muzika. Tai buvo be galo maloni staigmena.
- Lietuva palyginus su Amerika yra labai mažytė. Ar Jums nebuvo kultūrinio šoko?
- Tai skirtingos šalys, tačiau negaliu pasakyti, kad buvau nustebusi. Vilnius ir Kaunas man paliko pulsuojančių gyvybe įspūdį, kaip koks Niujorkas.
- Lietuviškas pasas suteikia galimybę balsuoti rinkimuose. Ar ketinate tai daryti?
- Žinoma. Svarbu pasinaudoti savo teisėmis ir išreikšti savo nuomonę politiniame gyvenime.
- Deividai, trenerė Lilija Vanagienė yra prasitarusi, kad jeigu dabar Isabella nebūtų gavusi pilietybės, Jūs būtumėt baigęs sportininko karjerą. Ar tai tiesa?
- Taip.
- Kodėl?
- Nes man būtų trečias toks kartas. Jau anksčiau interviu minėjau, kad dailiojo čiuožėjo svajonė ir pati viršūnė yra olimpiada. Nes čiuoži už savo šalį, o ne kažkokį klubą.
- Ar niekada nebuvo minties pasirinkti partnerę lietuvę?
- Ne, nebuvo. Nėra lietuvių nei partnerių, nei trenerių šokiui ant ledo.
- O sprendimas dėl Jūsų buvusios partnerės Katherine Copely, nesuteikti jai pilietybės, Jus labai nuvylė? Jau tada su ja buvot nemažai pasiekęs.
- Taip, be abejo. Bet apie tai jau pamiršau ir nenoriu prisiminti. Svarbiausia, kad dabar gavom ir esam tuo dėkingi prezidentei Daliai Grybauskaitei.
- Isabella, ar Jūs žinojote, kad Deividas būtų baigęs čiuožėjo karjerą, jeigu Jums nebūtų suteikta pilietybė?
- Mes stengėmės nekalbėti apie pabaigą, nes stengėmės nepasiduoti. Tokioje situacijoje išlikti optimistu yra ypač sudėtinga. Sunku neprarasti vilties, kai aplink girdi tik blogas naujienas ir nežinai, kas tavęs laukia. Stengėmės susitelkti į gerus dalykus.
- Išlaikyti viltį, kai kartą jau buvo nesuteikta pilietybė, turbūt yra labai sunku. Kas Jums padėjo?
- Pirmiausia man padėjo Deividas. Mes padėjom vienas kitam. Jis man kaip šeimos narys ir be jo palaikymo tikrai nebūčiau tiek padariusi. Žinoma, mane palaikė šeima ir draugai, kurie mano čiuožimą stebi nuo tada, kai man buvo penkeri. Jie neleido man prarasti vilties.
- Deividai, ar ne per griežti pilietybės suteikimo įstatymai Lietuvoje, ypatingai sportininkams?
- Mano atveju, tai griežti. Dėl kitų atvejų nežinau.
- Isabella, Jūs vaikystėje šokote baletą. Kodėl baleto batelius iškeitėte į pačiūžas?
- Visada žinojau, kad čiuožti yra mano likimas. Mačiau daug baletų, tai stebėti yra nuostabu. Tačiau čiuožimas visada buvo mano tikroji meilė.
- Čiuožėjo karjera nėra labai ilga. Ką ketinate veikti, kai ją baigsite?
- Norėčiau studijuoti literatūrą, būti anglų kalbos mokytoja. Būtent mokytojas gali daryti itin didelę įtaką kito žmogaus gyvenime, išmokyti mylėti tuos dalykus, kurių prieš tai nemėgai.
- Ar siejate savo ateitį su Lietuva?
- Žinoma, manau, kad pasielgčiau labai negražiai, jei nustojusi čiuožti su Deividu, nutraukčiau ir ryšius su Lietuva. Tikrai nesu toks žmogus. Aš myliu šią šalį, jos kultūrą. Kai turėsiu savo vaikų, aš tikrai juos vieną dieną čia atvešiu. Norėčiau, kad šią šalį pamatytų ir mano seneliai. Trokštu, kad mano šeima taptų šito mano gyvenimo tarpsnio dalimi.
- Jums teko šokti Gruzijoje, atstovauti šią šalį. Ar negalvojote, kad reiktų tapti tos šalies piliete?
- Niekada net negalvojau apie galimybę tapti Gruzijos piliete. Tada čiuožiau jaunių grupėje, man buvo 16 metų. Treniravausi tik trejus metus, nemačiau perspektyvų, man tik norėjosi šokti su pora. - Kuo Jūsų tuometinis partneris iš Gruzijos skiriasi nuo Deivido?
- Pažiūrėkite, į šitą gražuolį. Mes kartu su Deividu labai daug perėjom, mus sieja gilus ryšys. Su buvusiu partneriu galėčiau juoktis, tačiau negalėčiau verkti. Mus siejo tik čiuožimas, o Deividas man yra kaip brolis, labai linksmas.
- Deividai, kaip Jums tokie komplimentai?
- Gražiai.
- Turbūt ne vienam kyla klausimas, ar Jūs tikrai esate tik pora ant ledo?
- Tik pora ant ledo.
- Kodėl?
- Aš turiu savo antrą pusę, o jinai, nežinau, ar turi.
- Isabella, ar turite vaikiną?
- Šiuo metu mano karjera yra įsibėgėjusi ir gyvenant tokiu tempu yra sunku sutikti tinkamą žmogų.
- Jūs daug laiko praleidžiate kartu?
- (D.Stagniūnas) Daug. Nuo 7 val. ryto iki 15 val. dienos.
- O Jūsų, Deividai, antra pusė neprieštarauja, kad Jūs su savo partnere tiek laiko praleidžiate?
- Ne, nes ji tuo pačiu sportu užsiima.
- Pakalbėkime apie Jūsų ambicijas olimpiadoje. Ar Jums tai yra didelis iššūkis? Ar mes galime tikėtis medalių?
- (D.Stagniūnas) Medalių – ne. Nes pirmos dvi vietos tikrai yra užimtos – amerikiečių ir kanadiečių. Dėl trečios vietos bus didelis karas tarp Rusijos, Prancūzijos ir Italijos. Po to visi mes. Top dešimtukas – tikrai.
- Ar užteks laiko pasiruošti?
- (D.Stagniūnas) Taip. Mūsų sezonas kaip ir įpusėjo, treniruojamės. Vakar iškart po treniruotės sėdom į lėktuvą ir čia atskridom. Šeštadienį pirmu reisu vėl atgal į treniruotes.
- Kaip atrodo ta diena, kai ruošiatės olimpiadai?
- (I.Tobias) Žinoma, dabar didžiąją laiko dalį suryja treniruotės, nes norime pasiekti geriausią formą savo gyvenime ir kuo geriau atstovauti Lietuvai. Tačiau yra svarbu išlaikyti balansą, taigi mes turime ir kitų užsiėmimų.
- Deividai, ką Jūs esate užsibrėžę pasiekti olimpiadoje?
- Mes užsibrėžę gerai čiuožti, atiduoti visą savo dūšią, kad viskas būtų idealu. Niekad į vietas nežiūrėjom, bet jeigu gerai čiuošime, vietos irgi turėtų būti geros.
- Ar esat numatę kokią ypatingą programą?
- Trumpą programą čiuožiam pagal Marilyn Monroe, o ilgą pagal Džeimsą Bondą.
- (I.Tobias) Olimpinės žaidynės – pasaulinis renginys, kurį stebi kiekvienam planetos kampelyje. Pamaniau, kad būtų puiku įkūnyti personažus, kurie atpažįstami visuose kraštuose.
- Kalbant apie finansinius dalykus, tai suprantu, kad jeigu ne Isabellos tėvai, tai nežinia, kaip būtų buvę.
- (D.Stagniūnas) Taip, jie labai mums padeda.
- Ar labai brangus sportas yra dailusis čiuožimas?
- (D.Stagniūnas) Labai. Amerikoje tai antras pagal brangumą. Jodinėjimas yra pirmoje vietoj.
- Gal pavyzdžiais galit pasakyt?
- (D.Stagniūnas) Mūsų treneris ima 130 dolerių už valandą, o su juo dirbam apie dvi valandas per dieną. Dabar bus ilgiau. Susideda daug visko – choreografija, ledas, pilatesas, kostiumai.
- Jeigu atstovaujate šaliai, tai šalis irgi kiek nors prisideda?
- (D.Stagniūnas) Taip, truputėlį padeda.
- Praėjusią savaitę kalbinome Jūsų močiutę Kaune. Ar dažnai bendraujate su Lietuvoje likusiais giminaičiais?
- (D.Stagniūnas) Kai būnu Lietuvoje būtinai stengiuos aplankyti.
- Ji pasakojo, kad mama buvo didelė Jūsų įkvėpėja, kad nemestumėte sporto.
- (D.Stagniūnas) Taip.
- Ar dalyvavimas olimpiadoje būtų Jūsų mamos svajonių išsipildymas?
- (D.Stagniūnas) Mūsų abiejų. Ji tikrai džiaugsis ir žiūrės į mane iš viršaus, kai atstovausim Lietuvai.
- Šoksite mamai olimpiadoje?
- (D.Stagniūnas) Ir mamai, bet šoksime visiems.
- Deividai, Jūs į Ameriką išvykote penkiolikos metų, būtent dėl galimybės tobulėti čiuožime. Lietuvoje nematėt perspektyvų?
- Čia nėra nė vieno šokio ant ledo trenerio. Jeigu būtų, tai gal ir būtų bandęs mane su kuo nors statyti. 2001-ais metais, po čempionato Vašingtone, paskambino, nes ieškojo merginai partnerio ir pakvietė pabandyti. Lilija Vanagienė mane ten išsiuntė.
- Ar pats turite planų, kiek Jūsų, kaip čiuožėjo, karjera galėtų tęstis?
- Dabar negaliu sulaukt, kol mūsų svajonė išsipildys. Už trijų savaičių bus Europos čempionatas Vengrijoje.
- Kaip repeticija prieš olimpiadą.
- Ten labai galingos varžybos, bet negalim sulaukti olimpiados. Dabar gyvenam šia minute. - Isabella, kokį tikslą Jūs keliate olimpiadoje?
- Čiuožti kuo geriau. Jeigu treniruosimės – galima tą pasiekti. Svarbiausia patirti malonumą, nes gyvenimas neskirtas siekti rezultato, o skirtas prisiminimams kaupti.
- Kas yra pagrindinis varžovas?
- Kiekvienas yra varžovas, čia yra sportas. Mes dėmesį sutelkiame į save ir į kitus nesižvalgome.
- Jūsų tėvai kartu atvyko į Vilnių. Koks jų pirmasis įspūdis?
- Mes kol kas matėme tik Vilniaus senamiestį. Tėvams jis pasirodė be galo gražus. Kadangi JAV yra nauja šalis, tai mes neturime tokios istorijos, senų miestų, pilių, kaip yra Trakuose. Mums tai pamatyti be galo nuostabu.
- Ar cepelinais ketinate vaišinti?
- Taip.
- (D.Stagniūnas) Rytoj.
- Aš myliu lietuvišką maistą. Šaltibarščiai – mano mėgstamiausi.
- Deividas Jums gamina šaltibarščius?
- (D.Stagniūnas) Negaminu visai. Aš lietuviškai ten visai negaminu, nėra produktų.
- Tai kur švęsite Kalėdas?
- (D.Stagniūnas) Amerikoj. Gal net neturėsim išeiginių. Čia praleidžiame keturias dienas nesitreniruodami, reiks atsigriebti.
- Ačiū labai, laukiam geriausių rezultatų Sočio olimpiadoje.
