N.Newellui tai nebuvo kažkas naujo. Mažai žmonių jį vertino lipant į ringą.
Kovotojai iškart kibo vienas į kitą – apsikeitė spyriais, o netrukus N.Newellas sugavo varžovo koją ir prisitraukė šį prie savęs. Jis greitai prasliuogė ir atsidūrė už varžovo. Žiūrovai pamatė, kaip kovotojas pakelia veteraną ir meta šį žemyn. Pasigirdo plojimai.
N.Newellas meistriškai užsiėmė poziciją ant varžovo nugaros. Kai E.Reynoldsas pamėgino atsistoti, vaikinas dešinę ranką pakišo po veterano kaklu ir ėmė šį smaugti.
E.Reynoldsas mėgino standartiškai gintis, siekdamas varžovo kairiosios rankos, tačiau nebuvo ko sugriebti. Tą akimirką jis vos gaudė orą.
Varžovo veidas paraudonavo.
26 metų N.Newellas tapo čempionu, per devynias profesionalias kovas nepatyręs nė vieno pralaimėjimo.
Sakysite tai – įprasti dvikovų epizodai – tikrai ne. Kodėl?
N.Newellas gimė neįgalus. Jo kairioji ranka buvo trumpesnė nei įprasta – ji baigėsi ties alkūne. Tai tapo priežastimi, kodėl dauguma skeptiškai žiūrėjo į jo norą kovoti. Žmonės manė, kad negalia sulaikys jį nuo svajonės siekimo, neleis į save pasukti Fortūnos.
Pasigirdo ir piktų balsų, kurie reikalavo uždrausti N.Newellui kautis su varžovais, turinčiais abi rankas. Tai nežmoniška, išsigimėlių šou, kurio negalima leisti, sakė jie.
Tačiau N.Newellas niekada nesiklausė. Dabar jo statistikoje - vienuolika profesionalių pergalių ir nė vieno pralaimėjimo.
Pirmojoje sbnation.com straipsnio dalyje skaitykite apie vyriškumą įžeidusi N.Newello pralaimėjimą, įgimtą užsispyrimą ir susitikimą su istorinio kovos meno palikuoniu.
Pralaimėjo merginai
N.Newellui sunkiausia kovų dalimi buvo ne veiksmai ringe. Sunkiausia buvo surasti varžovų.
Jis užaugo Milforde, darbininkų mieste. Jo mama Stacey dirbo slauge ir Nicką augino pati. „Visada jam kartojau, kad jis nėra kitoks. Niekada neleidau išsisukti nuo iššūkių ar sunkaus darbo vien dėl to, kad jis – vienarankis, - sakė ji. - Kuo daugiau su juo elgdavomės, kaip su kitais, tuo labiau jis tikėjo savimi.“
Dabar N.Newellas visiškai nesijaudina dėl savo negalios. Šiandieną jis turi 85 kilogramus tobulai ištreniruotų raumenų ir geležinę valią. Tačiau kai jis dar vidurinės mokyklos pradžioje žengė į komandą, niekas sėkminga istorija netikėjo.
„Buvau mažas. Svėriau gal 41 kilogramą, todėl buvo sunku surasti man varžovą“, - sakė sportininkas.
Vienas jo pirmųjų mačų buvo išskirtinis. Tada atsirado tik vienas varžovas, atitinkantis jo svorio klasę. Tai buvo mergina, todėl N.Newellas turėjo imtis su ja.
Visa komanda ir miesto bendruomenė išvydo jo pralaimėjimą.
„Tikra garbė, pradedant kovotojo karjerą“, - prisimena N.Newellas ir pradeda juoktis.
Dėl negalios koncentravosi į techniką
Ši istorija – reali, bet tai ir geras pokštas. Toks yra N.Newello būdas. Palikęs kovų narvą jis tampa kompanijos pokštininku, nebijančiu pasijuokti iš savęs. Požiūrį į gyvenimą jis paveldėjo iš senelių, kurie padėjo jį auginti.
Jie gyveno visai šalia Milfordo paplūdimio, tad JAV praūžęs uraganas Sandy namą panardino po keliomis pėdomis vandens. Skirtingai negu daugelis kaimynų, jie neišleido dešimčių tūkstančių, specialiam namo paaukštinimui. „Man tai atrodo kvaila, - sakė Nicko senelis George'as. - Jeigu ateis kita audra, susidorosime ir su ja.“
Pirmieji N.Newello – imtynininko – metai nebuvo įkvepiantys. Veikiau žlugdantys. Jis iškovojo dvi pergales ir 22 kartus pralaimėjo. Tačiau minties apie pasitraukimą nebuvo. Imtynės jam buvo svarbiausia, čia vaikinas geriausiai susitelkdavo.
„Nickui treneriai tapo tėvo figūromis, - sakė jo mama Stacey. - Jie padėjo jam įgauti sportinę formą, nukreipė teisingu keliu.“
Nepaisant smulkaus sudėjimo ir trumpos rankos, N.Newellas greitai tobulėjo. Jo fizinė negalia sportininką vertė susitelkti ties technika. Būdamas vidurinės mokyklos abiturientu jis pasiekė valstijos rekordą – iškovojo 53 pergales.
Dvikovas stebėjo nuolat
N.Newelas po mokyklos patraukė į Naujosios Anglijos koledžą. Čia jis jau buvo imtynių komandos kapitonas. Naujoje vietoje jis susidraugavo su Bryanu Myersu, kuris žavėjosi profesionaliu imtynių sportu.
Iš tiesų, B.Myersas, geriau žinomas Curto Hawkinso vardu, vėliau pasiekė gerų rezultatų pramoginėse imtynėse (WWE). Du draugai buvo apsėsti imtynių, kurias nuolat stebėjo per televiziją.
Po vienų savo varžybų B.Myersas atskleidė savo seną troškimą. „Matote tai? - pažiūrėjęs į televizorių, kur rodė „Ultimate Fighter“ šou, klausė B.Myersas. - Tuomet žinojau, kad tai – kažkas, ką turiu išmėginti.“
Mišrių kovos menų sportas greitai užvaldė vaikiną. Jis žavėjosi viskuo, o ypač vienu faktu – sportininkai galėjo maišyti įvairias disciplinas, kurti savo stilių, jį paremiant stipriosiomis pusėmis, siekiant paslėpti silpnąsias. Kaip imtynininkas N.Newellas turėjo įveikti savo negalią ir nusitiesti sau kelią.
Būtent noras mokytis ir tobulėti N.Newello gyvenimą pasuko modernių mišrių kovos menų keliu.
Kovos meno gimimo legenda
1904 metais Japonijos kovotojas Mitsuyo Maeda paliko tėvynę, norėdamas skleisti žinias apie tradicines kovos rūšis – dziudo ir džiudžitsu. Jis keliavo po pasaulį ir demonstravo šį meną, siekdamas parodyti stiliaus pranašumą prieš kitus. Legenda pasakoja, kad per savo keliones nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. Taip jam buvo priskirta pravardė Kovų Grafas.
Galiausiai M.Maeda apsistojo Brazilijoje, kur pradėjo dziudo ir džiudžitsu kovos menų paslapčių mokyti du brazilų verslininko Gastao Gracie sūnus. Vienas sūnus – augalotas jaunas vaikinas - buvo vardu Carlosas.
Kitas buvo Helio – nuolat sergantis, silpnas. Norėdamas kompensuoti trapumą Helio pritaikė tradicinius judesius prie savęs. Jis rėmėsi daugiau pusiausvyra, pozicijomis ir vengė visko, kas jį pastūmėtų į jėgos išbandymą. Tai buvo kovos meno evoliucija, kuri virto brazilišku džiudžitsu.
Ši rūšis – kertinė mišriose kovose.
G.Gracie šeima Brazilijoje greitai išpopuliarėjo. Jie buvo garsiausi ir labiausiai atsidavę džiudžitsu praktikuotojai. Galiausiai jie šį kovos meną atnešė ir į Šiaurės Ameriką, kur 1993 metais Helio sūnus Rorionas padėjo įkurti JAV mišrių kovos menų organizaciją (UFC).
Pirmajame turnyre Helio jauniausias sūnus Royce'as atstovavo savo šeimai. Jis nugalėjo tris iš eilės varžovus ir tapo čempionu. Vėliau jis laimėjo tris iš pirmųjų keturių UFC turnyrų, kovodamas su varžovais, kurie kartais už jį sverdavo daugiau nei 45,5 kg.
Žavėjosi beisbolininku
Ankstyvaisiais UFC metais dauguma kovotojų mokėjo vieną kovos rūšį. Jie lyg žaidėjai pasirinkdavo konkrečią poziciją aikštėje. Kai buvo vaikas, N.Newellas nuolat žiūrėjo į Jimą Abbottą, aukščiausios beisbolo lygos padavėją, kuris taip pat gimė su neišsivysčiusia galūne.
„Jis buvo mano didysis herojus, nes realiai daugiau nebuvo garsių žmonių, ypač sportininkų, su viena ranka“, - sakė N.Newellas.
Mišrieji kovos menai – visiška priešingybė beisbolui. Užuot susitelkę į vieną sporto aspektą, MMA kovotojai turi išmokti pasinaudoti įvairiomis, o kartais netgi viena kitai prieštaraujančiomis, disciplinomis. Tačiau šie skirtumai sportininkams su skirtingais gebėjimais ir fiziniais duomenimis leidžia sėkmingai pasirodyti.
Kitokie judesiai
Galiausiai N.Newellas pradėjo treniruotis su Andrew Calandrelli, mokiniu, su kuriuo dirbo Renzo Gracie, Carloso anūkas. Kovotojas iš Konektikuto prisilietė prie braziliškojo džiudžitsu kūrėjų palikuonio.
R.Gracie akademijose visuomet kabėjo Helio portretas, pabrėžiantis, kad technika – aukščiau fizinių savybių.
Septynios iš dešimties N.Newello pergalių tai įrodė. „Nickas suliejo puikius imtynių pamatus su labai pavojingu džiudžitsu menu, - sakė A.Calandrelli. - Dėl trumpesnės rankos, kai kurie judesiai vyko kitaip. Jo kulnas ar kai kurie smaugimo judesiai vyksta daug greičiau ir tiksliau dėl kitokios pusiausvyros.“
Kai kuriose pozicijose, kai N.Newellas yra ant viršaus ir kontroliuoja varžovą, rankos trumpumas trukdo oponentui tinkamai atakuoti. Tačiau niekas, kas treniravo N.Newellą, to pranašumu pavadinti nedrįstų. „Tai, kam varžovai tikrai negali pasirengti“, - sakė A.Calandrelli.
Antrojoje dalyje skaitykite apie N.Newello dvikovą negailestingame ringe, suręstame bare, patirtą pažeminimą iš profesionalų ir norą nušluostyti nosį kritikams.
