Kodėl? Atsakymas – traumos.
Po kontroversiško susižeidimo aikštėje spėjo palakstyti ir vėl suklupti Derrickas Rose'as. Po Achilo traumos sugrįžo vienas laukiamiausių – Kobe Bryantas. Netrukus jis vėl sėdo ant suolo. „Thunder“ komanda pasidžiaugusi Russello Westbrooko sugrįžimu vėl susiėmė už galvų – žaidėjas pasitraukė į nuošalę.
„Boston Celtics“ aistruoliai vis dar laukia Rajono Rondo.
Pirmojoje bleacherreport.com straipsnio dalyje kalbama apie sporto mediciną, psichologijos ir palaikymo svarbą. Taip pat aiškinama apie pozityvų nusiteikimą ir pavyzdžius, kai renkamasi jau žinomus chirurgus.
Antžmogis ir trauma
Sugrįžę jau mėgina atsakyti į klausimą, kurį visada uždavinėja aistruoliai ir klubų vadovai, o tie, kurių laukia, taip pat pateiks atsakymą. „Ar jis bus toks pats“, - štai kas labiausiai rūpi NBA. Juk visi šie žaidėjai sunkias traumas patyrė būdami aukščiausiose pozicijose. Visi jie – NBA elitas. Krepšinio antžmogiai, kurie visą savo energiją turėjo skirti vienam – reabilitacijai.
Ar tokiems gigantams sugrįžto po smūgio – ir fizinio, ir psichologinio – sunkiau?
Visų didžiųjų sportininkų karjeroje būna ir ta kita pusė. Kol sirgaliai prisimena D.Rose'o veržimąsi, R.Westbrooko verpstę ar K.Bryanto metimus atšokus nuo varžovo, jie užmiršta ta trumpą akimirką, kuomet žiūrovai netenka amo, keliai sulinksta, o agonijos šūksnis būna toks garsus, kad visi jį pajaučia širdimi.
Kai du tokie aspektai - antžmogiškas sportininkas ir rimta trauma – susiduria, atsiranda daugiau nei tik fizinės formos problema. Būtent tą akimirką ir dar keletą sekundžių po jos labai trumpam galime prisiliesti prie žaidėjo ir komandos sielos. Kai skausmo grimasos išnyksta, belieka tik svarstyti: kaip tokie žaidėjai – D.Rose'as, R.Westbrookas, R.Rondo ar K.Bryantas gali sugrįžti po tokių siaubingų traumų?
Sporto medicinos mokslas
Sporto medicina ir sporto mokslas gerokai padidino galimybes į aikštę sugrįžti NBA krepšininkams. Netgi tokia žlugdanti trauma, kaip Achilo sausgyslių trūkimas, kuri prieš dešimtmetį būtų reiškusi karjeros pabaigą, dabar – tik laikinas sustojimas.
Nekantraujantis vėl grumtis K.Bryantas dėl jos ilgai lovoje negulėjo. Po operacijos prasidėjo reabilitacijos laikotarpis, o per jį krepšininkas tobulino metimą, žaidimo techniką bei dirbo, kad išlaikytų gerą fizinį pasirengimą.
Kai kuriais atvejais neįtikėtinų gabumų sportininkui gali būti sunkiau sugrįžti nei „sporto salės žiurkei“ iš „Lakers“ klubo. Nemažai vadinamųjų antžmogių pasiekdavo geriausią fizinę formą. Kai kurie į po trauminį procesą reagavo kitaip – jie bijojo prarasti atletiškumą – jų pranašumą prieš varžovus.
Pastarasis atvejis dažniausiai taikomas sportininkams, kurie ilgą laiką buvo sveiki ir netikėtai pradėjo pakartotinai patirti nedideles traumas. Netgi tokios – nedidelės traumos – gali sukelti sunkumų. Ypač krepšininkams, kurie nėra su jomis susidūrę anksčiau. Juk jie tiesiog gali nežinoti, kaip tinkamai pagyti ar nesupranta proceso, kuomet reikia žaisti, jaučiant skausmą.
Palaikymas – raktas į sėkmę
Šventojo Vincento Sporto kokybės instituto Indianapolyje atstovas dr. Chrisas Carras – sporto koordinatorius ir žaidėjų pasirodymų psichologas – yra dirbęs su visų lygių sportininkais. Tarp jų – ir NBA žaidėjai, olimpiadų dalyviai.
Jis mano, kad labai daug reikšmės sėkmingam atsigavimui turi tinkamas palaikymas.
„Paprasčiausiai tai galime vadinti psichologine jėga, nes to reikia labai daug, - aiškino Ch.Carras. - Viskas slypi širdyje, sportininko asmenybėje. Labai daug žaidėjų save identifikuoja pagal tai, ką jie yra pasiekę, kaip yra matomi.“
Pasak Ch.Carro – palaikymas turi būti sistemingas.
„Visiems jiems po traumos reikia įveikti sielvarto kupiną procesą. Ir tie, kurie turi gerą palaikymo sistemą, viską išgyvena geriau ir nepraranda to sportininko identiteto“, - sakė jis.
Medikų kvalifikacija ir pasitikėjimas
Antras labai svarbus faktorius traumą patyrusiam žaidėjui – medikų darbo efektyvumas. Visoje NBA lygoje sunkiai dirbantys fizinio rengimo treneriai, fizinės terapijos gydytojai ir kiti medikai dirba nesuskaičiuojamas valandas, kad krepšininkų forma būtų aukščiausiame lygyje.
Kai žaidėjas patiria traumą – reakcija būna žaibiška. D.Rose'o, R.Westbrooko ir K.Bryanto traumų atveju reakcija įvyko per 20 sekundžių. Netgi tokiais momentais, kaip R.Westbrooko ir K.Bryanto – kai sportininkai nusprendė išeiti iš aikštės – sporto treneris spėjo viską padaryti taip, kad būtų išvengta vėlesnių padarinių. Ir iškart prasideda reabilitacijos procesas.
Potrauminiame etape itin svarbi ta dvipusė personalo vertė. Pirmiausia suveikia pasitikėjimo faktorius. Žaidėjas paprastai pažįsta sporto trenerį ir atvirkščiai. Antra, medicinos personalas gali greitai pasiūlyti palaikymą ir, žinoma, būdus, kaip ištverti procesą.
Netgi operacijos atveju, svarbiausia turėti tokią palaikymo sistemą. Moderniuose chirurgijos centruose, kaip Jameso Andrewso Birmingame ir Pensakoloje ar Kerlano-Jobe Los Andžele, Timo Kremcheko Sinsinatyje. Operacijų kambariuose yra stebėjimo zonos.
Sportininko šeima, agentas ir paprastai sporto treneris gali stebėti operaciją. Jau anksčiau sportininkai yra sakę, kad žmonių turėjimas, kuriuos žinai ir pasitiki, padeda įveikti operaciją.
Ne paslaptis, kad sportininkai dažniausiai ieško superchirurgų, kaip J.Andrewsas, T.Kremchekas ar kiti, nes jais pasitiki. Žinoma, tai savarankiškai priimta nuomonė, bet medikų nuopelnai ir darbas su kitais sportininkais skatina atletus rinktis tą patį gydytoją. Kai R.Rondo sužinojo, kad jam trūko kryžminiai raiščiai, jis paklausė, su kuriuo mediku konsultavosi Adrianas Petersonas – amerikietiškojo futbolo žaidėjas, atsigavęs po tokios pat traumos.
Svarbu pozityvumas
Visos reabilitacijos analizės aspektus suskirsto į dvi kategorijas: fizinę ir psichologinę. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Jos kiekviename traumos gydymo etape yra taip persipynusios, kad kartais sunku nuspręsti, kas yra kas. Ar pasitikėjimas, kaip daugelis spėtų, – psichologinis aspektas, ar tai – reakcija į savo fizinę būklę?
Dichotomija geriausiai parodo, kaip sportininkams sekasi tvarkytis su reabilitacija.
Dauguma atletų iškart po traumos iškelia nerealius lūkesčius. Ch.Carras mano, kad tai – sveika. „Geriausios patirtys dažniausiai prasideda nuo tokių nerealių tikslų“, - sakė jis. Ch.Carras mano, kad sportininkai turi būti nusiteikę optimistiškai, ypač pirmosiose stadijose. Žinoma, šalia turi būti ir medicinos personalas – jo tikslas – neleisti padaryti to, kas galėtų pakenkti.
„Tie lūkesčiai nėra blogas dalykas, - tęsė Ch.Caras. - Taip, jie būna nerealūs. Tačiau tos kalbos – gero nusiteikimo manifestas. Man tai rodo, kad sportininkas tinkamai įvertina savo patirtį ir randa naują kelią į pergalę.“
Tobulinasi ir sužeisti
Sportininkai dievina varžytis. Įprastai jie būna aikštėje ir švieslentė parodo viską, ką jie nori žinoti. Reabilitacijos procese viskas sunkiau. Tikslai ir nustatyti laikai – tik vienas iš būdų, siekiant įveikti šį periodą.
„Turime suprasti, kad tai jiems – normalu. Elitiniai sportininkai yra įpratę laimėti“, - sako Ch.Carras.
Reabilitacijos procesas jiems – tas pats, tik dažniau susijęs su pakartotinais pratimais ir lėtesniu progresu. Tačiau elitiniai sportininkai gali savo susitelkimą nukreipti kitur – pavyzdžiui, imti treniruoti kitus įgūdžius. To paprasti žmonės ar žemesnio lygio atletai nedaro.
„Man patinka, kai sportininkai savo reabilitaciją paverčia treniruote“, - sakė Ch.Carras.
Krepšininkai ne tik patys nusistato tikslus, tačiau ir daro viską, kad kuo greičiau galėtų stumdytis su kitais. Netgi kai pats sportininkas nelabai ką gali padaryti, pozityvus mąstymas padeda – gerai nusiteikęs žaidėjas vėl jaučiasi komandos nariu.
Tiek R.Rondo, tiek D.Rose'as tai patvirtina. Jie ankstyvoje reabilitacijos stadijoje žengė ant parketo ir pradėjo treniruotis – mėtė į krepšį, mokėsi derinių. Nors nė vienas tuo metu neturėjo šansų žaisti rungtynių.
Vienas NBA sporto treneris teigė, kad vienas didžiausių jo komandos pranašumų reabilitacijos laikotarpiu – fizinės terapijos specialistas, kurio įgūdžių netgi nėra jo reziumė.
„Jis gali bet ką sugrąžinti į žaidimą, - sakė treneris. - Manau, kad jis pats to nesupranta. Jis taip pat mėgsta varžytis, kaip ir šie žaidėjai.“
Reikia palaikymo
Yra ir kita viso šio reikalo dalis. Tai – sportininkai, pralaimėję reabilitacijos laikotarpyje. Gregas Odenas, Rudy Gay'us, Andrew Bynumas ir iš dalies tas pats D.Rose'as – nuolat kovoja su viena ar kita liga, trauma arba dar blogiau – patiria chroniškus sužeidimus.
Tokiu atveju sportininkui išlaikyti tą identitetą – gerokai sunkiau. Juk jis nėra komandos dalimi, ypač jeigu praranda ryšį su komanda, nebegali kartu su ja mėtyti kamuolio. Taip buvo A.Bynumui ir G.Odenui.
Psichologinis tvirtumas ir palaikymas – čia svarbiausia. Ir štai mes matėme, kaip G.Odenas susitelkęs į savo reabilitaciją atrado pastiprinimą – jis pradėjo bendrauti ir gerai sutarti su Austinu Collie – kitu sportininku, kuris šiandieną vilki „New England Patriots“ marškinėlius.
Antrojoje dalyje bus atskleista, ar po reabilitacinio laikotarpio sportininkai gali rodyti geresnius rezultatus ir aukščiau šokinėti. Taip pat – apie D.Rose'o atvejį, kai jis sugrįžo po kryžminių kelio raiščių traumos.
